Su Rugsėjo pirmąją!

Šiemet ta neįprasta rugsėjo pirmoji, kuri būna savaitgalį ir viskas nusikelia keliomis dienomis į priekį. O kitokia ji dar daug kuo. Silvija į šią mokyklą perėjo viduryje mokslo metų, tad galima sakyti, kad rugsėjo pirmoji čia pirmą kartą. O Ignėja irgi žygiuos į pirmą klasę. Kad ir kaip ramiai prieš du metus išleidau Silviją į pirmą klasę, dabar viskas kitaip. Nors, logiškai mąstant, gal turėtų būti atvirkščiai? Bet nėra. :) Silvija savarankiška rimtuolė, kuri iš klusos gerai rašėm, mokėjo skaičiuoti, labai norėjo mokytis ir viskas pradžioje buvo sklandu. O Ignėja mano vaikiška neklaužada, kuri rašo, kaip jai atrodo, ir pyksta, kad nors ir suprasdami taisom jos klaidas. :) Silvijai pirmoje klasėje nei karto nereikėjo padėti mokytis, Ignėjai turbūt teks. :)
paskutiniosios vasaros savaitės greitai prabėgo. Silvija pabuvo puikioje dienos stovykloje KJM laisvalaikio centre. Ir net užsikrėtė noru šokti breiką. Nežinau ar ilgam, bet vis šis tas. Pamažu dėliojasi būreliai. Silvijai baseinas, matematika, gal anglų kalba bibliotekoje, gal kraštotyros būrelis. viskas priklausys nuo būrelių dienų. Gal, nes viskas priklausys nuo būrelio dienos. O daugelio būreliųjos amžiui neradom... Kad ir jaunųjų istorikų... dar pridėsim kokį mokyklinį ir viskas bus puiku.:)
Ignėja eis į gamtos mokslus ir tikimės tinkamu laiku ir tinkamoj vietoj bus zoologijos būrelis. Ir reikia tikėtis, kad iš viso bus, nes Aplinkotyros centrą vėl reorganizavo. Kodėl "vėl"? kai buvau mokykloje, jau kokioje 5 klasėje, reorganizavo Jaunųjų gamtininkų centrą (kažkaip panašiai vadinosi), kuriame lankiau miškininkų būrelį. Tada irgi išdraskė, direktorius savo mėnesį baigė dirbti koridoriuje. Tad tie drąskymai pasikartojo sąlyginai greitai...
Renginių ir pramogų buvo visokių. Tuo labiau, kad šią savaitę neturėjau papildomų darbų. Tad vasarą pabaigėm aktyviai. Vakar Ignėja su tėčiu vienam iš fortų domėjosi šikšnosparniais:

Gal ir maniau, kad ilgiau prabus, bet pasirodo, tą paskaitą jau buvo girdėję renginyje Ąžuolyne, tad palandžiojo forte, pasidarė šikšnosparnį ant piršto ir ėjo susitikti su vampyru. Man labiausiai patiko įspūdis telefonu: mama, įsivaizduoji, ten tik didelis neįdomus prisidažęs dėdė... Tik nutylėjo, kad vis tiek tris kartus ėjo į tunelį pro tą "dėdę" vampyrą. ;)
Mes su Silvija visšojoj bibliotekoj Laisvėj žiūrėjom filmą "Rūta".

Žmonių buvo daugiau negu matosi čia, bet apdairiai atėjom anksčiau. Vietom Silvijai buvo pabodę, bet šiaip išsėdėjo gerai. Man filmas irgi patiko, visai kitoks nei įsivaizdavau.
Rugsėjį vėl nsuimato krūva renginių su Silvija. Abi nekantraujam. Ignėja užtat nekantrauja dėl mokslų. kad tik tie norai išliktų...

Audra, škvalas ir daugybė sutapimų

Aš iš tikrųjų retokai iš namų išeinu be ietsargio, jei orų prognozė žada lietų. O šįkart, kažkodėl!, aš jį netgi išsiėmiau. Nes švietė saulė. Tad apsirengiau suknelę, įsispyriau batelius ir išlėkiaus susitikti su drauge.
Besėdint pradėjo smariai niauktis, kilti vėjas ir lynoti. Nedelsdama skambinu Renaldui, kad priėlktų manęs pasiimti. ir... netrukus sulaukiu skambučio: užstrigau lifte. Puolu skambinti vaikams- pasakoja apie dingusią elektrą, kieme nulaužtą medį. lauke pila kaip iš kibiro, nes lauko kavinės kėdes varto vėjas, nekalbant apie nešiojamus meniu. Vėl perskambinu visiems. Vaikai kiek nerimauja dėl tėčio, labiausiai jei sėdės lifte visą naktį, ar išeis važiuoti ryt į kalvarijos zoosodą ir dėl šaldytuvo su produktais, kai nėra elektros. Bet iš balsiukų panašu, kad abiems gana gera atrakcija.
Apstojus lyti lekiu namo. Jau Žukausko g. tenka lipti iš troleibuso.

Ne, ne šio. maniškis sustojo anksčiau ilgoje troleibusų eilėje į kitą pusę ir aš perėjau sausąją gatvės dalimi. pakeliui pasižiūriu nuverstų medžių ir prisijungiu prie fotografuojančių, nes gi reikia kuo nors palinksminti lifte įstrigusį vyrą, kurį liftų tarnyba informavo, kad teks sėdėti kol atsiras elektra.

Tad lekiu pasišokinėdama per balas ir vietom brisdama pas vaikus. Bet kuo toliau tuo gražiau:

Beeidama net susimąstau kur mūsų senas laužas paliktas. Bet, pasirodo saugiai. Deja nepasisekė kitai už mūsų namo stovėjusiai mašinai.

Mūsų gražioji eglė neatlaikė... Užlekiu laiptais į septintą aukštą, pasirėkauju su lifte sėdinčiu vyru, tamsoje atsirakinu duris ir apovus vaikus guminiais bet pamiršę lietsargius išlekiam į ekskursiją po rajoną.

Jau kelis metus taip smarkiai nebuvo apsėmę mūsų gatvės, tad ir ši "atrakcija" buvo primiršta. Vietom linojo, bet su dviem smalsutėm apėjom tikrai nemažai ir medžių ypatybes taip pat šiek tiek panagrinėjom, pvz., kad eglių šaknys būna paviršiuje ir jos dažniau virsta, kad gluosnis lengvai lūžta ir pan. O matėm daug...

Neužilgo (po maždaug 1,5 val lifte) ir tėtis išėjo į laisvę, nes elektra atsirado, tad teko dar vieną ratą apsukti, nes abi panelės labai norėjo viską ką matė tėčiui parodyti.
Tad tiek tos audros buvo, o padarinių tvarkymui reiks daaaug laiko. bent jau kiemsargiams ir tarnyboms, kol surinks išvartytus medžius ir šakas.

Beveik paskutiniai vasaros pasispardymai

Po visų karščių atvėso. Padaužyčių tėtis pasakytų, kad pagaliau. O man taaaip žvėriškai šalta, nes vis pamirštu pasiimti megztinį. :D Kai kuriuos įpročius reikia iš naujo ugdyti. ;) Bet liūdniausia, kad daug sunkiau sugalvoti ką smagaus ir nedaug kainuojančio nueveikti per lietų. Nes va, ir vėl lyja...
Praeitą savaitę Silvija buvo VII forto dienos stovykloje. Labai lauktoj. Aišku, buvo ir patinkančių veiklų, ir nepatinkančių. Gerai nusilakstė, darė visokių mozaikų, pynė apyrankes ir kitus darbelius. Smagu, kad ir draugę iš lankytos muzikos mokyklos ten susitiko. O aš vėl sugrįžau į tam tikrą rutiną: nuvesti ryte, pasiimti vakarop. Su malonumu pasivaikščioti tas 5 stoteles ir pasidairyti po fortą. Ir iš tikrųjų, savaitė pralėkė labai greit.

Aš vis neatsistebiu šios įstaigos vadovų entuziazmu ir idėjomis. Rudenį jau abi panelės eis į jų būrelius. Norėtųsi po daugiau, bet ... Džiaugiamės, kad ir po vieną išeina. Silvija lankys ir toliau matematiką. O Ignėja vis tik pasiryžo eiti į gamtos mokslus, bent penkis kartus pabambėjus, kad jie nerengia būrelio apie gyvūnus. :)

Su Ignėja penktadienį irgi pagaliau įgyvendinom vieną planą. Taip jau būna- kuo daugiau laiko tam turi, tuo sunkiau prisiruošti. Jau nuo birželio planavau savo mažę nusivesti pažiūrėti filmo Sengirė. Daug kas bandė atkalbėti, kad toks filmas be pasakojimo nepatiks. Bet aš žinojau ką veduosi. ;) Patiko. Labai. Ir reiktų sakyti, kad išsėdėjo lengviau nei bet kokį animacinį. Gal tik pačiam viduryje buvo kiek atsibodę. Bet tuoj parodė labai gražias pelėdas ir viskas buvo gerai. Abi žiūrėjom išsižioję ir išsirinkom kas labiausiai patiko. Man labai įspūdingos buvo tetervininų "muštynės". Ignytei labai patiko valgantis lapus briedis ir pelėdos. 

Spėju, kad patarimus žarstę žmonės to filmo ir nematė. Bet kadangi jį visą vasarą galima pamatyti už 1,8 euro, labai labai rekomenduojam. Tik bent Akropolio kine ganėtinai šalta. Ir nors lauke tądien labai karšta buvo, paimtas megztukas labai pravertė. :)

O sekmadienį padarėm šeimos diena ir išsiruošėm į Paveikslų galeriją. Net du iš mūsų keturių ten buvo pirmą kartą: Ignėja ir.... Renaldas. Silvija jau buvo buvus per muziejų naktį ir vienas dalykas ją labai sužavėjo. :) 

Tai tiesiog aklinai tamsus nedidukas labirintas, kuriame pirmą kartą einant kiek baisu, o paskui vis smagiau ir smagiau. Abi perėjo begalę kartų. ir kiekvieną kartą išeidavo su šypsena. Kas smagiausia, ir suaugę iš jos išeina išsišiepę. Labai rekomenduoju pabandyti. Tuo labiau, kad bilietą galima pirkti tik į ją.

Pirmojoje salėje vyko A Galdiko paroda. Silvija jau buvo mačius, Ignėja sparčiu žingsniu pralėkė ir išaiškino, kad ji jau viską apžiūrėjo. Įvertino tik vieną didžiausią piešinį. O po to nekantravo eiti toliau.

Antrasis aukštas joms įspūdžio per daug nepaliko, kiek labiau sužavėjo trečiasis, kuriame yra kambariukas, kur save reikia pamatyti keliuose skirtingai sudėliotuose mažyčiuose veidrodžiuose ir atskira salė skirta benruomenėms, kuri buvo susieta su medžių saugojimu ir jų iškirtimu. Jautru, gražu, tik... skirta kiek vyresniems.

Bet užskaitėm visi. Bent kartą apsilankyti tikrai verta. 

Kai netikėtai atsėlina rugpjūtis

Būtent taip šįkart pasijaučiau, net nuolatinį bilietą Silvijai pamiršau papildyti. Bet kartu ir tyliai pašnabždėsiu: aš labai labai laukiu rugsėjo. Karščiai padarė šią vasarą kiek tingią ir naminę, nes mūsų senutė mašina be kondicionieriaus, o Igniūtis labai sunkiai sugyvena su karščiu. Silvija irgi niekur nenori eiti, o aš gi kaip gera mama privalau aršiai kovoti su jų nuolatiniu gulinėjimu ir telefonų, kompiuterių ir interneto reikalavimo. Praeita vasara bėgo kieme. O šiemet čia teliko berniukai, su kuriais gal net gerai, kad nenori dienų kartu leisti... Nes vien praeinant pažiūrėjus ir pasiklausius ausys linksta... :( Iš kitos pusės, Igniūtis rugsėjį žingsniuos į pirmą klasę. Nekantrauja ir ji, ir aš. :)
Mane ir padaužyčių tėtį kiek užpuolė darbai, tad dienos (ir naktys) bėgo dar greičiau. Ketvirtadienį šiaip taip įkalbėjau mamą pažiūrėti abi paneles (Silvijai kada tik užsinorėjus grįžtant namo) ir su Renaldu išvažiavome į pajūrį tikrinti paplūdimių vieni. Kiek kartų jos pykosi, man dėl šio ar kitų klausimų skambino, ir dar kad Silvija po beveik dviejų metų pertraukos spynos nesugebėjo atsirakint ir drovėjosi eiti pas kaimynus istorija nutyli. tad atskirai nebuvo ramiau :D Bet karštis buvo didelis. Jūra lygut lygutėlė ir net man pakankamai šilta, tad trumpam įlindau trijuose iš penkių paplūdimių. O nuotraukos? Irgi kaip niekad. Padariau vienintelę, ir tą be jūros. :)

Penktadienį atėjo mano ilgai laukti pirkiniai. Turbūt niekada ir nesigyniau, kad sergu vaikų puošimo ir tam tikrų "brandų" liga. Aišku, Ignėją lengva puošti, kai jai tinka beveik viskas. Su Silvija tenka daugiau pavargti ir paieškoti. Ir kad pagal sudėjimą tiktų, ir kad jai patiktų. Nes kai ji aukšta, vis dažniau drabužiai iš didesnių skyriaus, o mano aštuonmetei vis dar norisi spalvų. Ir aš tuo džiaugiuosi. :)
Apie meilę Landsend prekiniam ženklui jau manau kalbėjau. Gymboree irgi pastebėjot. Ir turiu dar vieną slaptą meilę, The Mountain. Viskas prasidėjo prieš pora metų, kai buvo pats Ignėjos meilės vienaragiams pikas. O šiemet pribrendau ir kepurėms bei marškinėliams Renaldui. Su Raganosiu, kuo daugiau. Kepurės irgi fantastiškos. Kadangi Ignėjai kaip ir priklauso kiek didoka, jau žinau, su kuo ji dalinsis - manim :D Labai retai nešioju kepures nuo saulės, nes 99 % man jų nepatogios ir erzina. Šią kol kas norisi nešioti, žiūrėsim, ar ilgai. :)

Čia kiekvienai pagal pomėgius. Svajojančiai apie šunį- su šunimi, arklių gerbėjai- su arkliu.
Ir dar vienas šios savaitės akcentas buvo Mamutų skeletų apžiūrėjimas Megoje. Ignėja net trypčiojo kaip norėjo, ir bėgte bėgo žiūrėti artyn. Abi labai rimtai ir informaciją perskaitė. Ar tikri kaulai, ar muliažas nežinau, nebuvo parašyta. Bet įspūdį ir man padarė. Pažiūrėti galima iki rugsėjo 9 d. Ir mes tikrai dar ne kartą ten sugrįšim. :)

Tad tiek tų džiaugsmų šią savaitę. Silvija nuo pirmadienio eina į dienos stovyklą, bus ramiau :)

Karščiai

Užsitęsus karščiams mūsų gyvenimas gerokai sulėtėjo. Pirmiausiai dėl to, kad Ignėja labai sunkiai juos pakelia, ir jei galėtų niekur neitų iš namų, kuriuose yra vėsiau. Tad dažniausiai ir išlendam (arba ne) tik visai vakare. O Silvijai panašu protesto vasara, kai nieko nenori daryti, o aš kartais nebenoriu ginčytis.
Bet visgi kažko veikėm ir turbūt nebuvo taip blogai. Vasara, kaip ir Kalėdinis laikotarpis, yra tas laikas, kai grįžta užsienyje gyvenantys draugai. kaip ir šįkart Daiva iš Maltos. O tada prasideda mūsų nesibaigiantys kiekenimai, kalbėjimai ir rimtų temų aptarimai, kurių vis būna per mažai. Šįkart pasivaikščiojom dviese kelias valandas (atsiprašau, kad nuvariau nuo kojų :D ), o paskui su visa šeimyna apsilankėm pas jos tėvus sode. Mano panelėm ir Renaldui ten labai patinka. Ir daivos tėvai, ir netoliese esantys karjeras. Ir kaip bebūtų keista tai vieta, kur Ignėjos kerai neveikia ir visiems labiau patinka Silvija. Aš žinau kodėl, todėl, kad kažkuo panaši į mažą Daivą. :) Ne, ne išvaizda, o būdu, rimtumu, domėjimusi ir pan. Tik pasiturkšti vandenyje taip gerai nepavyko, nes Ignėja staiga nusprendė paprotestuoti prieš visą pasaulį. Iš pradžių, kad nelips į vandenį, ten bus tik man į koją įsikabinus, o paskui, kad nelips iš vandens. :)
Dar aplankėm Vilmą ir Silvijos geriausią draugą Čipsą, apie kurį turbūt pasakojau ne kartą ir ne du. Nusilakstė ir vaikai, ir šuo, o mes per tą laiką krituolių obuolių prisirinkom ir paskui namie pyragus kepėm. kažkaip anksti šiemet tie obuoliai, kaip ir daugelis kitų uogų ir vaisių...
Tad ir sukamės taip po namus, su Ignėja lenktyniaudamos kas pirma nusleis: mama tvarkydama kambarius, ar Ignėja juos žaibo greičiu sukuisdama ir laimingu veidu atsidusdama, kad jie atrodo taip, kaip turi atrodyti. Silvija po stovyklos Girstučio bibliotekoje, kurioje susižavėjo robotika turės savaitę be užsiėmimų, tad ir vėl suksimės visos namie.

Lietus, jūra ir pirmoji Ignėjos stovykla

Net nežinau, šuoliuoja vasara į priekį ar slenka. Jau įpratau ją matuoti pagal Silvijos stovyklas ir būrelius. Bet pabaigus dvis avaites baseino ji ilsėjosi, o Ignytė ėjo į pirmąją dienos stovykla, Gamers gatvės šokių. Kas tarp Ignėjos ir gatvės šokių? Tikrai nieko. Ji labiau princesiška cacka pacacka. Bet... ši stovykla iš dalies finansuojama Kauno savivaldybės, tad man įperkama, ir iš kitos pusės norėjosi plėsti Ignejos akiratį. O man kai kurios gatvės šokių rūšys labai gražios. Pvz. Waackingas.
Tad kaip mažylei sekėsi? Geriau nei tikėjausi. Nuoširdžiai maniau, kad neišlankys. Pirmoji stovykla su daug įvairoko amžiaus vaikų. Pirmąją dieną pasiėmėm besišypsančią, bet jau važiuojant prasivežė tieeeeek emocijų. O mano mažylė jau kai pyksta tikrai žemė su dangum maišosi, mažai neatrodo. Sužinojom, kad ir stovykla bloga, ir vadovai blogi, ir šokiai negražūs, ir maistas neskanus, ir iki valgymo vietos toli eiti ir t.t. Bet kitą dieną turėjau darbo, nebuvo kur dingti.... tad įkalbėjau, kad dar vieną dieną nueitų, trečiadienį ketinom važiuoti prie jūros, o paskui kaip norės. Antradienį dar paklausiau vadovės, kad jei Ignėja nuspręs neiti, ar galėtų Silvija vietoj jos. Ir va čia Ignėja kai išgirdo... Visi supratom, kad geriau nenorėdama eis, bet sesei neleis. :D Taip ir gyvenom, pasiimdavau su šypsena, paskui atbambėdavo, ir taip penktadienio sulaukėm. Gatvės šokių nepamilo, bet panašu, kad laiką neblogai praleido, kitais metais bus drąsiau leisti. Ir sužinojo, ką reiškia pilvo raumenukų skaudėjimas. Kikenom tyliai su tėčiu trečiadienį ryte. Be galo norėjo važiuot prie jūros. pažadinom, atsisėdo, susiraukė, atsigulė. Ir sako: Mamyte, pilvą skauda. Nei sėsiu, nei gulsiu, niekur nevažiuosiu...
Jūra? Buvo. Kaip visada, prabėgamoji. Su daug keistų musių Smiltynėj, kurios geltonai juodai dryžuotos, kaip vapsvos, tik kitokio sudėjimo. O mes su Igniūčiu paniškai bijom bet ko, kas tokių spalvų. O šitos musės įkyrios, tupia, ropinėja. net vandeny būnant ar paspirtuku važiuojant. Tad Ignėja jas pamačius mesdavo paspirtuką, ir klykdama kratydavo rankas ir trepsėdavo kiek gali. ir man taip norėjosi, bet... ;)

Kituose paplūdimiuose laimei jų kiek mažiau buvo...
Šią savaitę kažkaip daug vasariško trumpalaikio lietaus. Pakliuvau begalę kartų. ir su lietsargiu, ir be. Prisilakstėm po balas. ir matėm daaaug vaivorykščių.

Baseino džiaugsmai ir naminuko vargai

Kaip ir priklauso turint du vaikus, jų charakteriai labai skiriasi. Čia kad mamai būtų įdomiau. Ir kad rietis tarpusavyje geriau sektųsi. ;) Silvija yra aktyvuolė, norinti visur eiti. Ignėja yra naminukas, kuri jei galėtų, turbūt iš namų niekur kojos nekeltų. O aš nuo tokio sėdėjimo namuose su ramiais pažaidimais lipu sienom. Ypač jei žinau, kad mieste vyksta gerų renginių.
Praeitą savaitę Silvija pradėjo lankyti dviejų savaičių plaukimo pamokas Girstučio baseine. Pasinaudojom Sporto ministerijos dalinai kompensuojama programa. Ir kaskart klausausi ir stebiuosi: mano vaikas džiaugiasi nardydamas ir nebijo pakišti veido po vandeniu? Ankstesniais metais buvau priklausiusi ir apie ašarojančius vaikus, liepimą šokti nuo krašto ir pan. Bet šįkart kaskart grįžta laiminga. Ačiū treneriui Mantui. :)
Net susimąsčiau ką veikėm. Buvom lauke. Buvom svečiuose, svečiavomės. skaitėm knygas. Turbūt ne kartą pasakojau, kad turiu didelę istorijos mėgėją. Vaikams skirtų knygų apie istoriją ar istorines asmenybes ne tiek ir daug, daugumą jau skaitėm, o suaugusiems skirtos dar per sunkios. Jau kurį laiką svarsčiau kaip papasakoti aštuonmetei apie holokaustą ir karą. Knyga "Aš esu Karolis" buvo per lengva". dabar paėmiau per sunkią - J. Faino "Berniukas su smuiku".

Nesiginčysiu, Silvijai gerokai per sunki. Bet susitarėm, kad skaitys tik dalį apie getą ir gelbėjimą. Pradėjo. Lėtokai stumiasi į priekį. Su daug klausimų. Ne visada turiu daug atsakymų. Bet gal kas galit parekomenduoti gersnę knygą?
Kita knyga, kuri Silvijos dar laukia, o aš jau perskaičiau, labiau skirta jos amžiui.

Apie luošą mergaitę ir jos brolį, kuriuos karo pradžioje evakavo iš Londono ir taip išgelbėjo mergaitę ir atvėrė jai pasaulį. Apie juos priglaudusią moterį, karą ir gyvenimą ten, kaime. Apie apleistą vaiką, kuris gerte gėrė naujoves, kovojo su savo panikomis ir baimėmis ir iš naujo mokėsi gyventi ir džiaugtis gyvenimu.
Manau, kad pirminiam supratimui apie karą gera ir šviesi knyga.

Ilgąjį savaitgalį Silvija su tėčiu išvačiavo į Marijampolę pas močiutę. Ignėjai iš vakaro išrovė krūminį dantuką, tad mažius griežtai atsisakė kur nors važiuoti. bet kai po trijų valandų sukirto 4 spurgas visiems buvo aišku, kad gyvens. :D Juokauju, žinoma. Tik ne dėl spurgų kiekio. Tad su naminuku likau namie. Kaip ir ketvirtadienį vakare, kai neišvažiavau į Laisvės kario, taip vadinamo Vyčio atidengimą. Ten keliavo Silvija su tėčiu. Jau maniau ir penktadienį liksiu namie, bet laiku paskaičiau apie nemokamą lankymąsį zoologijos muziejuje. Tad jau nežinau kelintą kartą apsilankėm ten. Bet abi sutarėm, kad per didelės minios. :) Tik Ignėjos mėgstamiausias kambarėlis su mamuto iltim vis buvo tuščias, tad ten ėjom tris kartus. :)

Daugiau į renginius nebeišviliojau, nei tądien, nei šeštadienį. Bet šeštadienio vakare grįžo Silvija, kuri iškart pasirašė važiuoti į Nemuno salą žiūrėti balionų. Kylančius jau buvom matę, bet niekada nematėm tiek daug vienoj vietoj ir tokių įvairių. Žinoma, žmonių buvo daug, bet visi pasiskirstė, užtat balionai rėmėsi šonais ir kilo, kaip atrodė, iš visų įmanomų pusių. Silvija kelis pučiamus pačiupinėjo, abi daug forografavomės, aikčiojom ir, aišku, išsirinkom favoritus. :) Dabar belieka sutaupyti paskraidymui. Gal kitamet...

O dabar laukia nauja savaitė, su daug prognozuojamo lietaus. Lankstysim iš popieriaus, spėju. Kariausim. Kažkiek mokysimės. Ir džiaugsimės vasara.