Bėkim, bėkim ir dar pabarkim visus, arba priminkit, kodėl tai buvo pavadinta žygiu vaikams

Iki dabar vis mąstau, ką parašyti ir kaip. Ir visai nebijau nei piktų atsiliepimų nei kokio puolimo. Gal dar naiviai manau, kad kritika padeda tobulėti? :) Dar daugiau minčių kilo po vakarinio pokalbio su Silvija prieš jai užmiegant. Ir... turbūt kaip visada, amžinas pabrėžimas, kad tai nemokama...
Dar turbūt reiktų trumpai parašyti apie tai, kaip aš vertinu vaikų renginius. Bandau surasti bendrą nuomonę su savo vaikais. :) Juk nebūtinai tai, kas patinka jiems, patinka man. Bet jei vaikui labai labai patinka, vertinčiau renginį kaip labai gerą, nors man įspūdžio ir nebūtų palikęs. Šįkart, jei ką, nuomonės sutapo. 
Bet apie viską iš pradžių. :)
Dar rugpjūtį Silviją užregistravau į Kauno marių regioninio parko direkcijos organizuojamus žygius vaikams.

Nors planavom, kad dalyvausim trijuose žygiuose, taip jau išėjo, kad sudalyvavom dviejuose. Po pirmojo Silvija su tėčiu grįžo sužavėta ir daugiau kaip savaitę vis pasakojo apie žygį, ką ten darė, matė ir t.t. Tad šįkart kai pasiprašė mažoji kartu dalyvauti, nusprendėm sudalyvauti visi. Bet kaip gerai, kad ji ryte ėmė ir persigalvojo ir teko vežti pas močiutę...
Visi atvykome į Girionis. Apranga pritaikyta, valgyt įsidėta, žygiui pasiruošę. Tuo labiau, kad Silvija žino kiek reiks nueiti (5-6 km), mes žinom, kad ji tai gali. Ir net keli ne ten laukę žmonės ir šioks toks vėlavimas nesugadino nuotaikos. Buvom mes trys, Silvijos draugė su tėčiu, Moteris su beveik 7 m vaiku, kuriuos matėme plaukiant laivu, Žygio vadovas, jo žmona, užsienietis parko savanoris ir poros mamų su dviem iš pažiūros 10 m berniukais ir trimis paauglėmis panelėmis.
Silvija smalsiai dairėsi pro žiūronus ir teleskopą, taip pat dar spėjo pasisupti.

Žygis prasidėjo. Pasakė, kad šįkart bus daugiau laipiojimo po kalniukus, paragausim šaltinio vandens. Ir pradžia tikrai buvo puiki. Ir šaltinis, iš kurio galima gerti įspūdį padarė, manęs išsiklausinėjo kaip nustato kokį vandenį galioma gerti ir nusprendė, kad užaugusi bus mokslininkė, kuri dirbs laboratorijoje. :)  Ir rūgštynę suvalgė, paukščius paskaičiavo ir aplink pasidairė. Taip pat užkandom. O tada...
Tada prasidėjo sunkesnioji žygio dalis takeliais vis kylant ir leidžiantis nuo kalniuko. Vadovai vis nulėkdavo į priekį, o mes bandėme vytis kiek galėjom. Pasakydavau, bet toks jausmas, kad suveikdavo penkioms minutėms... Stabteldavo, trumpam kažką papasakodavo ir vėl bėgte. Jau vienu metu žiūrėdama į Silvelį mąsčiau, ar ko nors vertas tas bėgimas, gal paprasčiau apsisukti ir grįžti?
Matėm daug gražių vaizdų, šiek tiek išgirdom apie marias ir dumblius

Bet jei atvirai, net aš, kuri savo fizinę būklę vertinu tikrai neblogai, nes šiame gyvenimo etape dirbu darbą, kai 13 val reikia praleisti ant kojų ir daug judėti, niekada nesiskundžiau ištvermės stoka, tą tempą vertinau kaip nemažą, nes dar reikėjo padėti Silvijai. Ir jei reiktų šį žygį įvertinti, tai pirmiausiai paminėčiau tą lėkimą. Tad mielieji, arba mažinkit atstumą, arba atsižvelkit į maršruto sudėtingumą. Vaikai yra vaikai, jie pavargo, pradėjo nuobodžiauti. Net padedant Silvijai ir stengiantis skubėti buvo sunku pasivyti. Dar kas nustebino, kad Žiegždrių pažintiname take pamačius sukamą "dėlionę" vaikams buvo paminėta: čia dėlionė, galit pažiūrėti,m o tik priėjus raginami skubėti toliau.
Tad nei kiek nesistebiu, kad vyresnieji berniukai nuobodžiavo ir eidami pasistumdydavo, pasimėtydavo lapais. Ir mes jukl vaikystėj taip darėm. :) Antroj kelionės dalį eilinį kartą vadovams nulėkus į priekį atsidūrėm prie kelio ir nebežinojom kur eiti. Po kiek laiko pasirodė baisiai pikta vadovoi žmona, apšaukė mus, kad žioplinėjam, neklausom (?) ir mes esam patrys kalti kad nuėjom ne ten. Čia jau ir aš nepatylėjau.... Bet bent poniutė apsiramino ir vėliau nulėkę į priekį lukteldavo kai takelis išsišakodavo.
Galiausiai pasiekėm jų numatytą galutinę stotelę. Poilsiavietė gražiu oru aišku buvo užimta, tad teko žingsniuoti toliau. Pasiekus kitą žygioi vadovas nuėjo daiktų iš mašinos, o mūsų buvo paprašyta parinkti šakų. Na, realistiškai mąstant, kas gali tikėtis kad visi vaikai, paauglės panelės puls tai daryti? Ir prie ko čia buvo išsakytas palyginimas, kad ji dirba su studentais, jie yra motyvuoti, o čia dabar susirinko tokie dalyviai, iš kurių kitą kartą reiks imti pinigus? Vaikus reikia sudominti! Tada jie bus motyvuoti. Be to, manau visi susirinko todėl, kad tėvai taip norėjo. O kai gauni paramą iš savivaldybės, gal jau nebebūtina taip akcentuoti, kad žygis nemokamas? Taip ir pasakiau: imkit pinigus, jei tik atsiras norinčių eiti. Mes pasvarstysim ar dar kartą eisim... Nuėjau su saviškiais rinkti šakų. Grįžus su Silvija matėm, kaip konfliktas toliau rutuliojasi. Betgi visi buvom vaikais... Kuris iš jų matydamas kirvį nebandys pats perkirsti šaką laužui? Viskas labai paprasta- nedėk ant akių.... Ir nesitikėk, kad tokio amžiaus vaikas tylės, kai girdi aiškinimą pakeltu tonu ir "varymą" ant jo. Tad visas aiškinimas, kad jam buvo pasakyta neimti kirvio o jis neklauso, baigėsi garsiu poniutės išaiškinimu, kad tokius vaikus reikia siųsti į koloniją, nes jiems ten vieta! ir dar sugebėjo nustebti, kad tos moterys susirinko vaikus ir išvažiavo.
Vakare Silvija prieš pat miegą paklausė, kodėl ta teta norėjo tuos berniukus išsiųsti į koloniją, juk jie tik išdykavo. ir aš nežinau. Bet šiaip jos laimė, kad taip pasakė ne ant mano vaiko...
Visa bėda, kad maršrutas buvo sudarytas taip, kad vadovas turėjo nuvežti vairuotojus į pradinį tašką pasiimti mašinų ir negalėjom išeiti anksčiau. Nes po tokio lėkimo pavargusiems vaikams kilimėlio pynimas buvo įdomus gal 5 min, ir kai tik gavo popierių ir flamasterius visi nulėkė toliau piešti.

Kokios mano išvados? Atidžiau rinktis kur einu, labiau išsiklausinėti apie maršrutą (pvz. pradinis-galinis taškas). Į tas vietas mes dar grįšim patys, smagu, kad turėsim idėjų kur apsilankyti. Bet... Aš pirmiausiai atsiminsiu tą lėkimą, rėkimą, kad patys kalti, kad nespėjam, ir norą eilinius išdykaujančius vaikus išsiųsti į koloniją....