Ko gero jau nepavyks mums šiemet nuvažiuoti iki jūros su nakvyne. Bet sukamės kaip galim, ir džiaugiamės kuo tyurim. Gal ne per dažnai besipykstančiais vaikais, bet ir čia nesidžiaugdami sukamės kaip galim. ;) O jei šiek tiek priešistorės, aš kiekvienais metais padaužyčių tėčiui sėdėdama prie Baltijos ir ganydama vaikus pamąstau: neįsivaizduoju, kaip čia reiktų išbūti savaitę ar dvi. Realiai ir nebuvau ir kol kas nenusimato būti. Bet gal kada pabandysiu ir patiks? ;)
Šis mūsų važiavimas buvo labai tradicinis: atsikeliam baisiai anksti, susinešam daiktus, susodinam snaudžiančius vaikus į mašiną ir apie pusę septynių pajudam iš Kauno. Ką darysi, darbas yra darbas, reikia prie jo prisitaikyti. Ignėja spėja pasnausti, aš palaimingai geriu kavą, vis džiugiai galvodama, kad dar vienas termosinis puodelis kavos liko, ir taip pasiekiam numylėtus Vėjukus. Bet čia tik vaikai pasisupa, nes apsirodo, kad ši vieta dirba nuo 8 val. Bet juk ir stojam tik dėl supynių. :) Ir kad kelionė neprailgtų.
Šaltokas dar buvo rytas, o gal, kad visi kiek apsimiegoję... Po 15 minučių dūkimo visi buvom pasiruošę važiuoti toliau. Šįkart buvo dar vienas sustojimas, susijęs su tualetu ir... varškės spurga man. Kaip gi kitaip. :) O tada į keltą ir pirmyn iki Nidos, kur padaužyčių tėtis turėjo darbinių reikalų. Nesiginčysiu, nelengva kelionė, bet visgi, vaikai jau pripratę, aš irgi. :) Silvija Nidos mokykloje liko su tėčiu, o mes su Ignėja išsitraukėm iš bagažinės paspirtukus ir patraukėm prie marių. Prisipažinsiu, tai buvo pirmas mano rimtesnis pasivažinėjimas paspirtuku. Ir reikia pasakyti patiko. Tik gal man reiktų su dar aukščiau pasikeliančiu vairu, bet tiko ir šis. Šauniai rieda, net per plyteles. Tik žinoma, tiek drąsos kiek vaikai neturiu. Ignėja nušvilpė pakalne žemyn, o aš kiek pabandžius nusistūmiau žemyn. ;) Gal viskam savas laikas?
Smagiai prasilėkėm palei marias. Paskaičiavom gulbes, matėm, kaip spėju garnį, daug ančių ir varnų. ir daugiau kaip valanda akimirksniu pralėkė. O tada vėl "susipakavom" ir patraukėm į Juodkrantę. Antra darbinė stotelė. Važiuojant į priekį matėm kuriamas smėlio skulptūras. Tad pirmiausiai sutvarkę reikalus ir pasibuvę paplūdimyje (turbūt tik vaikai gali tiek laiko murkdytis mano nuomone ledinėj jūroj) sustojom ir jų pažiūrėti. Buvo kuriamos trys smėlio skulptūros. Pirmą kartą mačiau patį procesą, kai kurios buvo jau baigtos.
Dar ir besidarbuojantį graiką spėjom pakalbinti ir įrankius pačiupinėti. O tada sustojom prie kormoranų. Turbūt kaskart kai turim laiko tai padarom. Čia sena mano meilė. Ne, ne dėl medžių "nudžiovinimo" ir aitraus kvapo ar skardaus balso. man tiesiog labai jie gražūs, pats skrendančio paukščio siluetas. O jų "apkakoti" medžiai irgi sukuria ypatingą kraštovaizdį. Ilgai dairėmės su Ignėja. Silviją gyvūnai kiek mažiau domina, tai ji su tėčiu grįžo prie mašinos, o mes pasivaikščiojom pirmyn atgal, klausėmės ir dairėmės.
O paskui vėl vingiuojančiu keliu atgal į Nidą. Tik jau pavargę buvom. Aš ir pabambėti spėjau, kad dabar, Nidos sezono atidarymo renginiams patapus sveikuoliškiems ir nebelikus koncertų su tiesioginėm transliacijomis viskas nebeprasideda minutė į minutę.... Bet ką darysi. Darbus vyras atliko, aš pasijuokiau, kad jis yra trys viename, nes mokykloje Renaldas tapo Rimantu, per renginį išgirdau, kad senoje vicemerui vėliavą įteiks Ronaldas. :) Ech, bent iš lapuko vedėja galėjo teisingai perskaityti. Tiks jis ne toks aršus kaip aš, nepataisė...
Ir vėlai vakare parvažiavom namo. Kitą savaitę laukia dar viena tokia "ekonominė" darbinė kelionė, kai mes prisplakam ir įsiterpiam su mažais jūros pasidžiaugimais. Ir kadangi dienos skriete skrieja, manau, kad ši vasara tikrai neprailgs. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą