Net nežinau kam rašau. Sau ar ne sau. Ir tai visai neužima daug laiko ir jo negaila, nors dažnai jo katastrofiškai trūksta. taip taip, prisipažinsiu, nemoku jo gerai išnaudoti ir dažnai tiesiog veikiu nesąmones. Ką jau darysi, taip jau būna. :) Šimtai darbų, šimtai veiklų, šimtai žaidimų. Didžioji padaužytė siaučia po namus, mažoji irgi bando neatsilikti. Dygsta trečias dantukas. Storos kojytės vis tvirčiau remiasi į žemę. kad rankytės stipriai griebia viską iš eilės turbūt net nereikia sakyti. :)
O didžiukas neužsičiaupia. Arba plepa, arba dainuoja. Mano vaikas. :) Net nesiginčysiu. Ir šiaip ji tokia "mano". dabar, kai pusdienį eina į darželį, kone visą likusį laiką nuolat man primena, kaip smagu būti su manim ir kaip mane myli. Ir bando iš mano vardo ir žodžio "mama" padaryti visas įmanomas ir neįmanomas mažybines formas. :) Gražu. :)
Ir šiaip neliūdna klausytis išmąstymų. Kurią dieną supykus ant tėčio, kai šis kažko neleido išmąstė:
- Man nepatinka tėtis. Ir senelis.
- Kodėl? - klausiu.
Akytės palaksto į šonus ir sugalvoja:
-Berniukai visi nepatinka.
-Kodėl?
Kiek ilgesnė pauzė dairantis. O tada žvilgt į tėtį ir su palengvėjimu išrėžia:
-Nes jų trumpi plaukai. :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą