Oras

Turbūt reiktų sakyti, kad tai įprasta lietuviška vasara: tai užkaitina, tai šalta ir lyja. Dar ta proga delfyje paskaičiau, kad Kaunas ypač kenčia nuo škvalų, ar bent jau patiria didesnes pasekmes dėl savo geografinės vietos. dabar galėsiu jaustis protinga ir naudoti šį argumentą. :D
Bet oras iš tikrųjų kiek primena rudenį. Ypač lauke, tas apsiniaukęs dangus, šiek tiek tvanku ir ore tvyranti lietaus nuojauta. Didžiukas po tokių pastabų puola garsiai džiūgauti, kad po lietaus galės palakstyti po balas, o mažoji dunda artyn garsiai aiškindama "aš aš aš". O aš tuo tarpu atsimenu, kad vis dar nepamatavau kojų ir neužsakiau šiltintų guminių batų... Ir kur ta atmintis kartais dingsta? ;)
Bet laimei nepamiršau priskinti šermukšnių, ir vėl, kaip ir pernai su Silvija vėrėm karolius, apyrankes ir pan. O Ignėja vaikščiojo aplink ir niekaip nesuprato, kodėl uogos ne "am", bet visai nesipriešino būti puošiama. Priešingai, vis reikalavo dar. :)
O aš žiūrėdama į saviškes pamąstau, kad man labai smagu auginti dvi mergytes. Ypač dėl to, kad visada norėjau dviejų mergaičių. Bet ir šiaip smagu, kad vaikai jau du. Smagu žiūrėti, kaip Silvija draugauja su sese (aišku, kol neprireikia ko nors, ką turi sesė), vedasi už rankos, išdidžiai pristato, kad čia mano sesė, tik dar maža, dar kalbėt gerai nemoka. ;) Arba pareikalauja "meilės priepuolio", taip vadinam veiksmą, kai mažoji apsikabina sesę ir prisiploja kiek tik gali.:) Arba vakare, sugulę abi į mūsų lovą apsikabina, o Silvija pareiškia: mama, gali išeiti, dabar vaikai draugauja ir vienas kitą myli. :)
O mažoji viską ką turi pirma atiduotų sesei, net ir duotą saldainį paragauti. Sesei pradėjus šokti ar dainuoti tuoj prisijungia. Ir jau išmuštruota :D - jei kavinėj groja muzika ir yra mažų vaikų juos reikia imti už rankos ir vestis šokti. :)
Aišku, pykčių ir peštynių būna, kaip be to. Bet jei ir toliau taip- gyventi tikrai galima.