Šiandien netyčia sužinojau, kiek daug gražių žodžių mano didžiukas bėga. Vakare grįžus lijo, o aš turimą skėtį atidaviau padaužiukų tėčiui, kuris nešė miegantį mažiuką. Ir sakiau Silvijai: Greit bėgam namo per balas! Ir kai laukėm prie lifto tėčio ji mąstė: mama, mes skuodėm per balas. Dar šokinėjom. Lėkėm. Ir dar varėm. :D
O šiandien kiek netikėtai buvom žaidimų kambary. Susimokė per dieną dvi mano gudruolės. Grįžau iš darbo, o jos man sako: mama, mes žinom kur išleisti močiutės duotus pinigus- važiuosim į žaidimų kambarį. Ir nuvažiavom- į pramonės maximą. šiaip man tas žaidimų kambarys turbūt vienas labiausiai patinkančių. Silvija visą kelią kalbėjo, kad kai atvažiuos tėtis mes eisim į maximą, o ji liks. Teko palikti. nemaža gi jau...
Šįkart kiek kitoks pabuvimas išėjo: tik atėjus perspėjo, kad greta gimtadienis, ir kadangi vaikų didžiajam kambary mažai, personažas, Šrekas, pabus visur. Taip ir buvo. Iš pradžių abi labai atsargiai į jį žiūrėjo. Bet neužilgo mano maža koketuotoja jau atsistojus siuntė jam oro bučius, o iš paskos įsidrąsino ir Silvija. O labiausiai nustebino, ir prajuokino tai, kad šitie maži paršeliai žino, kad svetimiems labai gražu, kaip jos apsikabina. Pasišnibždėjo, Įgnėja pakibo sesei ant kaklo, ir laukia patenkintos pagyrų. Ir sulaukia. :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą