Lietingų šventų Kalėdų...

Čia taip ėmėm ir perdainavom keliaujant pas senelius. Bet kad jos tokios ir buvo- lietingos. Užvakar pavalgėm kūčių vakarienę namuose, o vakar jau prasidėjo šventinis lakstymas: tai pas vienus senelius, tai pas kitus, dar ir svečiai nusimato. Ir pirmas eglutės nuvertimas jau buvo šiemet. :D
Šiaip kaip ir kasmet- prisipažįstu ir pasikartoju -nemėgstu švenčių. Gal kitamet bus kitaip, šiemet deja taip. Nes gruodį prasidedantis lėkimas, net jei jis nesusijęs su dovanų ieškojimu (jas paprastai daugiau ar mažiau superku lapkritį) džiaugsmo nekelia... Bet aišku, abi panelės jų laukia. Silvija jau kelis metus nebetiki Kalėdų seneliu. Užteko pabūti mišrioj grupėj daržely, ir aš buvau priremta tokiais argumentais, kad teko tik linksėti ir sutikti. Pernai Ignėja irgi matyt sesę didesniu autoritetu laikė, nes sutiko, kad Kalėdų senelio nėra. Šiemet sesės autoritetas ko gero nebe tas, tad užsispyrus tvirtina, kad Kalėdų senelis yra. Tiesa, kiek iškilo abejonių ir susimąstė, kodėl sesės grupėj daržely ir jos grupėj kalėdų senelis kitoks, ir ūgis skiriasi, ir vienas su akiniais buvo. Bet kažkaip nesureikšmino. Tik pastebėjo, kad nykštukas nelabai geras buvo, nes nedaug dovanų gruodį nešė. Bet mūsų argumentas apie vaikų klausymą ir tvarkymąsi pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo... :)

O aš tiesiog noriu pasidžiaugti - savimi . :D O jei rimčiau- kad pavyko po truputį mažinti dovanų skaičių, bet jas rasti ir pataikyti įdomesnes, kartais aišku nusileidžiant dideliems norams. :)
Tad pradėkim nuo Silvijos. Jos visi norai, nuo kurių man automatiškai norisi rauklytis, būna parsinešti iš darželio. Taip esam ieškoję vaikiškų normalesnių kvepalų, vaikiško nagų lako (nes man tikrai gaila ant jos nagiukų ir odos tepti bet kokį š, tai kad kitos mamops savo dukroms sukrauna savo beveik išnaudotus lakus aišku jų reikalas, bet man ranka nekyla, tuo labiau, kad pasirinkimas yra). Šiemet jau nuo rugsėjo buvo zyziama apie plaukų dažus. Iš pradžių pasakojimais nepatikėjau, vėliau kai pamačiau savo akimis, teko jau patikėtil Tad ilgai ilgai ieškojau, ir radau kompromisą:

Spalvos jei ką nėra tokios ryškios. Tai tarsi kreidelės, kurios pamažu blanksta, o išplovus nieko nelieka. Bet mano laimei ne taip lengvai nudažomos, kad Ignėja spėtų lengvai išsidažyti visą galvą. ;) O Silvijos spalvų vakare tebuvo tik šešėlis. Bet laimės buvo daug- ir pareiškimas, kad ryte vėl dažys. :)

O kita dovana- papuošalų rinkinys. Net nežinau 3 ar daugiau metų dairiausi į jį užsienio psl, bet vis gąsdindavo svoris, dėl kurio išaugtų galutinė suma. Šiemet už tikrai puikią kainą radau čia Pop-arty.

nepakartojamas dalykas. Žaidėm visi keturi. Ignėjai gal kiek reikėjo pagalbos prijunmgiant, bet ji labai puikiai mokėjo padavinėti ir nurodinėti kaip daryti. :) O Silvija darė, pasibvaigus karoliukams ardė ir perdarė. Iš pradžių tiesa pavartė pridėtus pavyzdžius, bet greit jų nebereikėjo. :)