Pavasaris, džiaugsmai ir pasiskundimai

Kažkaip jau senokai bebuvo, kad laikas vakarais imtų ir pranyktų. matyt nors ir pavasaris, bet vis dar žiemos miegu svajoju užmigti. Priešingai nei mano panelės, kurios keliasi vis anksčiau, o gulasi vis vėliau... Ir kartais atrodo, kad net sportiniai būreliai jau nebepadeda. Pas mus kažkokia eilinė būrelių betvarkė- pertvarkos. Kai tik atrodo, kad viskas nusistovėjo, staiga ima vėl viskas verstis. Turbūt jau laikas priprasti?
Jau rašiau, kad Silvija pradėjo lankyti futbolą. Paskui užsiprašė ir Ignėja. Bandėm pas bendraamžius. Pirmas kartas kai buvo mažų vaikų buvo visai geras, bet antradienį supratau, kad už tą košę aš tikrai nesiruošiu mokėti pinigų. Kaip tyčia susirinko labai daug vaikų. Tai yra 4-6 m vaikų grupė. pagrindas yra berniukai. O dar reikia pridėti, kad dauguma tėvų laikosi požiūrio, kad vaikai ateina išsidūkti, o ne ko nors kito. Gerai gerai, prašom su argumentais kam toks mano požiūris nepatinka. Bet aš būrelius vertinu pagal savo vaikų norus ir pageidavimus. jei maniškė nori mokytis žaisti futbolą - aš to ir atvedu, jei tėvai sėdi salėj, naiviai manau, kad mano pareiga neleisti vaikui išsidirbinėti. beje, tokių paskutinį kartą gal buvo trys. su manim. Kiti ėjo galvom, trenerė stengėsi iš paskutiniųjų. Padaužas sodino ant scenos skaičiuoti iki 100, o dauguma mamų ir tėčių sėdėjo įlindę į telefonus ir į nieką nereagavo. Čia kaip vieno 5,5 m berniuko mama po treniruotės kitais akė: gerai, kad čia ateina, nes išsilaksto, drausmės gauna, o dar ir skaičiuot gal išmoks. Taip ir supranti, kad turi be galo protingą keturmetę... Nes su didele nuostaba žiūrėjau, kaip išskaičiavus pirmais antrais, priminus kodėl ir kas, nors jau buvo padaryta, didžioji dalis nesuprato ir darė bet ką. Gal tikrai genijus auginu? o jei rimtai, čia juokas pro ašaras, nes praėjo du metai, o aš ir vėl susidūriau su motyvuotos keturmetės problema. Silvija norėjo rimtai mokytis dainuoti. Jai buvo liūdna ir pikta, kad bendraamžiai pamokose dūksta, o privačios ne mūsų kišenei... Ir ignūtis, kone su ašarytėm vijosi nuspirtą kamuolį, kad spėtų grįžti prieš pratimą. Ką gi, perėjom kur sesė, pas didesnius, bet čia jau kitos bėdos. Be to, ir fizinės galimybės kartais ne tos... Bet, kaip sakant, kol bus noras tol bandysim. :) o kaip bus rudenį niekas nežino. Kol kas entuziazmo pas abi daugiau nei reikia. Pas Silviją- daugiau nei realių galimybių. Bet kai atšils laukia daug darbo vakarais gerinant tas galimybes. Gal pavyks. :) O čia ir priežastis dėl ko pas Silviją truputį nosytė (be reikalo) užsirietė ir entuziazmo padaugėjo. O kokia dabar jos mėgstamiausia futbolo komanda turbūt net klaust nereikia.

Bet kai abi tą pačią dieną eina į futbolą, Igniūtis kartais ima ir nusprendžia eiti į dailę. Šiandien kai sesė dažų "tapšnojimais"- antspaudais margino didelį popierinį kiaušinį ji man nupiešė be galo gražią ir ryškią vaivorykštę. kas kad guašas beveik visas suėjo, gi bus to guašo. :D