Paskutiniai metai, kai dar turiu darželinukę. Gerai jau gerai, priešmokyklinukę. :) Kitais metais jau į mokyklą žygiuos abi. Laukiu, jei ką. Nors su tom pačiom auklėtojom skaičiuojant per abi jau pradraugauta 6 metai, bet jau pats laikas šitas duris uždaryti, o kitas atidaryti. Ir dėl Ignėjos aš kur kas ramesnė prieš mokyklą. Ateis mokėdama kaip dauguma pirmokų ir nebus tokio nuobodžiavimo kaip pas Silviją. :)
Rugpjūtis plasnote praplasnojo. Toks savotiškas jausmas- nelabai ką spėjau ir nuveikėm, bet kartais nuotraukos rodo kitaip. Orai ir vėl nelepino, bet daug laiko prabūta kieme, kai galima tuoj imti ir parbėgti namo. Arba vis tiek džiaugtis lietum, kol mama atėjusi parsitempia namo. :)
Bet spėta išbraidyti fontanus. Toj pačioj vietoj kur aš braidžiau mama, tik fontanas, žinoma jau kitas. :)
Pavažinėti Laisvės alėja kursuojančiu traukinuku :)
Išlaipioti ne vieną ir ne dvi Kauno žaidimų aikšteles
Nors ir šaltoka ir banguota- pasidžiaugti jūra. O kad mama sustirus su striuke sėdėjo ant kranto niekas nežino ir niekas nematė ;) Žinoma, norėjosi tos jūros daugiau, bet... Belieka pasidžiaugti kad ir tuos pora kartų išėjo. Ir pasvajoti, gal kitais metais išeis pabūti daugiau.
Ir žinoma, kad be ekskursijų, kurias Silvija ir aš labai mėgstam. Kai tenka daug kur taupyti, imi ir atrandi, kad yra daug nemokamų pramogų ir ekskursijų. Tik reikia žinoti, prisitaikyti ir... spėti užsiregistruoti. Kartais pavyksta, kartais ne. :) Bet pamatėm ne tiek ir mažai. labai džiaugiuosi šia geležinkelio savaite, kai pamatėm ne tiek ir mažai. Pvz. bunkerį po geležinkelio stotimi ir geležinkelio depą, aplankėm geležinkelio tunelį. Tos ekskursijos, kur šiaip nepateksi turi daug žavesio. O ir mes abi su Silvija turim tą žinių ir faktų alkį. Renaldui kartais būna juokinga, bet mums tokį džiaugsmą sukelia faktas, kad pvz. virš geležinkelio tunelio yra 30-35 m žemės. Net nežinau kodėl, bet taip yra. Pamatyti senąsias išsaugotas tunelio dalis ir t.t.
O Silviją labai sužavėjo galimybė pasivažinėti drezina. Renaldą irgi. Abu suprato, kad tai daug sunkiau nei atrodo. Bet koks šviečiantis iš laimės buvo Silvijos veidelis pabandžius. :)
O rugsėjis jau pasitiko dargana. Tad pirmą kartą lėlių teatro sezono atidarymo šventėje dalyvavom viduje. Neilgai toje grūstyje ištvėrėm, bet vis tiek buvo smagu. ir panašu, kad nors ir vėliau nei Silvijai, bet ir Ignėjai atsirado meilė teatrui. :)
Ir žinoma, kur nepaminėsi Ąžuolyno bėgimo. Ignėjai jis buvo pirmasis. Labai rimtai stovėjo starte su darželinukių būriu. Silvija startavo su nediduku antrokių būreliu. Ne, bėgikių pas mane nėra. Bet kol galėsiu ir įkalbėsiu, tol ir skatinsiu dalyvauti. Dėl buvimo dalimi, dėl starto jauduliuko, dėl apstangų nubėgti taip greit kaip gali, ir džiaugtis būtent dėl to. :)
Tad tokia buvo vasaros pabaiga. Žiūrėsim, ką atneš ruduo. Gal ir dažniau pavyks parašyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą