Paskutinė diena metuose

Ji jau prasidėjo, nes aš vėl naktinėju. Ir tiesą sakant neteikiu tam didelės prasmės. Tiesa, po vidurnakčio padaužiukų tėvelis kažką apie tai leptelėjo, o didžioji padaužyti dabar užsiėmusi apmastymais apie laiką. Kad rytoj bus kita diena aišku. Kad po dviejų nedarbo dienų (ta proga net pirštai užlenkiami, nors šiaip pirštų skaičiuodama nelabai naudoja) bus darbo diena irgi aišku. Kaip suskaičiavo kai buvo trys dienos likę iki Kalėdų senelio darželyje. Bet va su tais Naujais metais problema... Akivaizdžiai matosi. Kaip ir šį vakarą kalbėjomės. Jei po dviejų nakties miegelių prasidės nauji metai, tai kodėl dar po dviejų (net suskaičiavo, kad po keturių iš viso ;) ) neprasidės dar naujesni? Patinka man tokie pokalbiai su vaikiškais pamąstymais. Kaip ir nuolatiniai kodėl, kurių neatmuši su visų siūlomu "O kaip tau atrodo?". Nes pasako savo nuomonę, ir tuoj pat paklausia, kaip man atrodo. :)

Ir šiaip juokinga, kad ji turi atsakymus į visus klausimus. Praeitą naktį labai smarkiai kažką sapnavo. Kai priėjau paglostyti, išgirdau, kad reikia kaladėlių. Perklausiau kokių- tų kur žaidė kai mamos nebuvo. Bet paskutines dienas tai visą laiką buvom kartu! Neiškenčiau nepaklausus, kada čia ji žaidė kai manęs nebuvo. Prasimerkė viena akytė, kita, pasiraukė nosytė. Ir tada su palengvėjimu išpyškino: kai tu tualete sysia darei. Va taip. :D

Sergam :(

Taip taip, šiuo metu namie turiu dvi mažas varvančias nosytes ir vieną didelę varvančią nosį- mano. kaip išaiškino didžiukas, kuris šituose namuose tikrai viską žino, tėtis nesusirgo todėl, kad yra berniukas. Ir pasisekė gi tam tėčiui. :D
Krūvelė ligų šventėms, o vieną dieną beveik nuoširdžiai maniau, kad nusibaigsiu. Na gerai, nemaniau, bet kam dar yra tie vaizdūs palyginimai, jei ne tokiems pastebėjimams? Daug švenčių planų griuvo ir tebegriūna, o aš tegaliu pasiguosti, kad kitais metais bus geriau. Pavyzdžiui vaikai sirgs mažiau. Juk visko būna. :)

Su šventėmis! :)

Laimingų Šv. Kalėdų ir linksmų Naujųjų Metų !

Kai negali nekalbėti...

Arba neišeina patylėti. ;)
Čia apie mano didžiuką, plepsių plepsiuką. Ir apie tai, kad pamačius gudrią auklėtojos šypseną darželyje jau žinau, kad kažko priplepėjo, ir belieka spėlioti, ar labai raudonuosiu ar nelabai...
Kartą didžiukas paklausė, kodėl Jonas yra kapitonas. Kaip supratau auklėtoja surimavo, o Jonas pasigavo. :) Taigi ir maniškei reikia. O ką daryti, jei su vardu Silvija nieks neateina į galvą? Bet toms mėlynoms akytėms toks atsakymas netinka, tai elementariai ir pasakiau - Silvytė gudriausia mergytė. O kitą dieną ir pamačiau tą žymiąją auklėtojos šypseną. Jau mirksiu, o ji manęs klausia - tai pamokėt kaip sakyti? Pamokiau, prisipažįstu, kaip sakyti apie Silvytę. Ir išgirstu, kad Jonui pasigyrus, kad jis kapitonas, mano turtas atsistojo ir savo garsiu balseliu išaiškino, kad Jonas ne kapitonas, o žioplys, bet Silvytė gudriausia mergytė. :D Va taip. :) Auklėtoja šypsodamasi pasakė, kad Silvytė viską žino. O tą ir prideda: geriau už auklėtoją. Mano akys užlipo ant kaktos, ir bandau paaiškinti, kad mamai gėda... Ir kaip manot, ką išgirstu? Kad nieko, mama, praeis. Praėjo. :D Beveik. :D Tik jau žinau, kad raudonuosiu ir raudonuosiu...

O naujausias bajeris tai šeštadieninis pasiaiškinimas, kodėl neklausė tėčio - o aš tik darbo dienom klausau. :D

Tuoj šventės

Kaip turbūt pernai ir užpernai ir vėl nieko nespėjau, ko buvau prisiplanavusi. Nei su didžiuku daryti įvairesnius papuošimus nei snaigės ir labiau papuošti namus, nei iš anksto pasiruošti įdomesnėmis dovanomis. Gal kitamet. ;) bet iš kitos pusės nėra ko skųstis: ir eglę pasipuošėm, ir namus. Ir šiemet turėjau labai rimtą pagalbininkę, kuri tvirtai žinojo kur koks žaisliukas turi būti ir kodėl. :) Gražu buvo žiūrėti kaip ji puošė. O ir mažiukas keturiom vis sukosi aplink. Irgi padėjėja. :) Užtat aš labiausiai prisiminsiu kaip per didžiules pusnis tempiau tą eglę per stadioną. Jau buvau pažadėjusi, kad tądien pirksim eglutę, tai nebuvo kur dingti. Tuo labiau, kad jas pardavinėjo tikrai netoli namų. Bent jau vasarą tas atstumas būtų toks atrodęs. :D O dabar... Dar išsirinkau, pasiderėjau, sumokėjau, ir tik apskui supratau, ko pardavėjas pasakė būtent tokius žodžius "Sėkmės parnešant". Bet ir svoris.... Bet kur dingsi, ne tik mūsų pačių, bet ir eglučių grožis (bet uzžtat kokios gražios tvirtos šakos ir kamienas... ;)  ) reikalauja aukų. Sniego daugybė, eiti ne tiesiausiu keliu, o palei gatvę nesugalvojau... Tai ir klampojau namo pailsėdama. Bet mažių džiaugsmas visą vargą atpirko. Nes mano didysis smalsiukas vis lėkė ir lėkė per balkono stiklą pažiūrėti į eglutę.

Kas dar? Buvom visi keturi lėlių teatre. Net ir mažiukas ištempė pusvalandį. Vis rodė ranka į sceną ir komentavo kažką. :) Didžiukas net papriekaištavo, kad spektaklis per trumpas. O man labiausiai patiko jos kitas komentaras pamačius kalėdų senelį ant scenos: Mama, o čia tas Kalėdų senelis kur dovanas dalina, ar tas kur tik daug kalba? ;)

Ryt jau kūčios. Kepsim kučiūkus ir sausainius. Vakarieniausim. Po to kalėdos su dovanom, senelių lankymas. Et, gera gi būti vaiku. :)

Pirmi kartai

Turbūt smagu būti trimete. Aš aišku savęs tokio amžiaus neatsimenu, bet taip smagu stebėti didžiosios padaužytės augimą, pokyčius, mąstymą ir nuotykius. Turėtų būti smagu jaustis nuostabiausia, gudriausia, gražiausia ir mylimiausia, patirti tiek naujų dalykų. Ir, žvelgiant iš suaugusiojo akim, turėti tiek laisvės, kurios sau neleidžiam: voliotis sniege, kalbėtis su kuo nori, gaudyti kates ir t.t.
O taip, sniegas. vakar ne kartą iš pusnių kone už kojų ištraukiau. Šypsojausi žiūrėdama, kaip mano prirengtas kukuliukas skuodė paskui kates jas gaudydama, kratė sniegą nuo šakų ir švietė iš džiaugsmo raudoni nuo šalčio žandukai.
vakar puošėm namus ir eglutę. Čia mano užsispyrimas nepuošti labai anksti. Snaigėm net tėtį papuošė. Ir eglę labai rimtai puošė, o mažoji vis taikėsi priropoti ir girliandą nuimti.
O šiandien pirmoji eglutė darželyje. laukiu nesulaukiu. :)

jau

Ech, seniai nerašiau. kartais nespėjau, kartais nenorėjau, kartais negalėjau. Nes išskyrus tas dienas, kai tikrąja ta žodžio prasme nulūžau su mažėm arba dirbau, naktinėjau prie vieno kitokio darbo. Savo brangiausiai pamaivytei, kaip pati šiandien apibūdino, "rūbų mėlynakei" (kam tie nauji žodžiai, pvz. maniakei, Silvija puikiai žino, kad ji yra mėlynakė :P), kuri paprašė tokio pat šaliko kaip Adrianos, tik gražesnio. Ar gražesnis išėjo jau ne man spręsti. Bet baigiau. :) Dar nelygintas, su tam tikrais trūkumais, ir turbūt panešiojus dar bus tobulintas. Tad prašom nesikabinėti. ;) Bet ryte nekantrauju pamatyti savo džiaugsmuko reakciją. :)