Kaip turbūt pernai ir užpernai ir vėl nieko nespėjau, ko buvau prisiplanavusi. Nei su didžiuku daryti įvairesnius papuošimus nei snaigės ir labiau papuošti namus, nei iš anksto pasiruošti įdomesnėmis dovanomis. Gal kitamet. ;) bet iš kitos pusės nėra ko skųstis: ir eglę pasipuošėm, ir namus. Ir šiemet turėjau labai rimtą pagalbininkę, kuri tvirtai žinojo kur koks žaisliukas turi būti ir kodėl. :) Gražu buvo žiūrėti kaip ji puošė. O ir mažiukas keturiom vis sukosi aplink. Irgi padėjėja. :) Užtat aš labiausiai prisiminsiu kaip per didžiules pusnis tempiau tą eglę per stadioną. Jau buvau pažadėjusi, kad tądien pirksim eglutę, tai nebuvo kur dingti. Tuo labiau, kad jas pardavinėjo tikrai netoli namų. Bent jau vasarą tas atstumas būtų toks atrodęs. :D O dabar... Dar išsirinkau, pasiderėjau, sumokėjau, ir tik apskui supratau, ko pardavėjas pasakė būtent tokius žodžius "Sėkmės parnešant". Bet ir svoris.... Bet kur dingsi, ne tik mūsų pačių, bet ir eglučių grožis (bet uzžtat kokios gražios tvirtos šakos ir kamienas... ;) ) reikalauja aukų. Sniego daugybė, eiti ne tiesiausiu keliu, o palei gatvę nesugalvojau... Tai ir klampojau namo pailsėdama. Bet mažių džiaugsmas visą vargą atpirko. Nes mano didysis smalsiukas vis lėkė ir lėkė per balkono stiklą pažiūrėti į eglutę.
Kas dar? Buvom visi keturi lėlių teatre. Net ir mažiukas ištempė pusvalandį. Vis rodė ranka į sceną ir komentavo kažką. :) Didžiukas net papriekaištavo, kad spektaklis per trumpas. O man labiausiai patiko jos kitas komentaras pamačius kalėdų senelį ant scenos: Mama, o čia tas Kalėdų senelis kur dovanas dalina, ar tas kur tik daug kalba? ;)
Ryt jau kūčios. Kepsim kučiūkus ir sausainius. Vakarieniausim. Po to kalėdos su dovanom, senelių lankymas. Et, gera gi būti vaiku. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą