Jei ką giminių poreikis nesustiprėjo, tik mano zuikos norai ir svajonės kartais vėl pakoreguoja planus. Silvija išdidžiai ant pirštų skaičiuoja pusbrolius ir pusseseres kuriuos pažįsta, o tai, kad jie antros eilės vis dar atrodo visai nereikšmingas faktas. :)
Štai taip šeštadienį ir apsilankėm pas mano pusseserę Iną, dar kartu siekdami ir su naująja giminės nare susipažinti. Bet bevažiuojant entuziazmas jau didėjo ir pas mus. Turbūt ypač pas mane. Juk kažkada, vaikystėj, nemažai laiko praleista vasaromis. O ir vyriausiąją su mama ir sese padėdavom prižiūrėti. Iš tikrųjų, įdomus jausmas pamatyti tą, kuri atsiminimuose įstrigusi kaip 2 ar 4 metų mergaitė. Geriausiu atveju pirmokė. O jai jau septyniolika. Žiūri- ir nesitiki. :) Bruožai išlikę, bet prieš akis vis dar ta maža išdykusi mergaitė.... Bet Silvijai labiausiai rūpėjo ne tai, o mažesnieji pusbroliai. Žinoma, dešimtmetis ja jau per daug nesidomėjo, bet septynmetis Gerardas tapo Pusbroliu iš didžiosios raidės, apie kurį ir sekmadienį ir pirmadienį vėl ir vėl klausėmės. Gražu buvo žiūrėti kaip abu žaidė, sukišę nosis žiūrėjo Lego filmą, o paskui dūko lauke. :) O mažei užtat daug įdomesnis buvo katinas. :) O man... Laikiau mažąją Teodorą ant rankų ir stebėjausi, kad būna tokių ramių vaikų. bet kadangi maniškės toli gražu ne tokios, apie charakterius geriau patylėsiu, tai gal ir apsiribosim su dviem. :)
Beje, kaip šiandien juokėsi padaužiukų tėtis, jam negana visos trys namų moterys su charakteriu, dar ir jūsų kiaulytė tokia pati pakliuvo. Ir pasisek gi man taip. :) :) :)
O priešistorė tokia. Silvijos darželio grupėje labai aktyvūs tėvai. O mes nei daug laiko turim, nei kažką ypatingo mokam... Tai aš neatsargiai ir pasiūliau nunešti mūsų jūrų kiaulytę vaikams parodyti ir padaryti Silviukui siurprizą. padaužiukų tėtis pakalbėjo su auklėtoja ir mielai sutiko šį mano planą įgyvendinti. Bet... matyt pamiršom Murkytės atsiklausti. :D Ten ją žinoma paniurkė, kiek patampė ir mūsų labai ramiai gyvenančiam paršeliui matyt to pasirodė per daug. Iš pradžių kikenau kai papasakojo, kad parvežta namo ir paleista Murkė akivaizdžiai atsuko tėčiui užpakalį. Bet juokas juokais, o mūsų paršelis įsižeidė: nebekvyksi tėtį pamačius, nebėga artyn žaisti, nes iš rankų ėda tik tada, kai būna labai alkana. Tai šiandien tėčiui teko eiti taikyti, kaip aš juokiausi. :) Bet panašu, kad pokalbis už uždarų durų pavyko ir Murkė vėl patenkiūnta kriuksėjo rankose. O jei rimčiau, aš naiviai maniau, kad šitie gyviai paprastesni, bet kur tau. Arba mums atitinkamas charakteris teko. ;)
Sekmadienį maniškės buvo pas močiutę Marijampolėj. Užsuko ir į kiną, pažiūrėti Amazonės džiunglių. Bet ir sugalvok tu man, tokį kiną padaryti be žodžių.... panašu, kad patiko, tik Silvija vis klausinėjo kadaa kalbės ir ar nieks nepamiršo garso įjungti.
O juokingiausia papasakota istorija buvo, kad maniškės sugebėjo pademonstruoti negražių žodžių žinias ir pasakyti "šūdas". Aišku, tėtis paklausė ką reiškia. tai mano kietos plepsės ir Doros žinovės tuoj išaiškino, kaad čia nieko blogo, čia tanzaniečiu kalba reiškia "nu nu nu klausyk močiutės". :D Ech, nebuvau aš tokia gudri jų amžiaus....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą