Atrodytų, kad Aukštaitija daug labiau išvažinėta nei kitos Lietuvos dalys, kadangi abu mano tėvai iš Aukštaitijos, bet apie Puntuko brolį net girdėjus nebuvau. O ir šįkart važiavom pusiau giminių lankyti (ech, tas mano nepailstantis giminių mylėtojas Silviukas), pusiau aplink pasidairyti. Dar ir Puntuką norėjom Silvijai parodyti, kol nepraėjo tas didelis domėjimasis Darium ir Girėnu.
Smagiai riedėjom į priekį. Važiuojant pro Ukmergę dar spėjom su padauiukų tėčiu juokais pasiginčyti, kur geriau būtų gyventi, Niujorke ar Ukmergėj. Kas kuriam mieste norėtų turbūt net klausti nereikia. ;) Tik jau bevažiuojant link Ukmergės atkreipiau dėmesį, kad palyginti su Žemaitija ir mūsų paskutine išvyka labai nedaug ženklų apie lankytinus objektus. Neskaitant piliakalnių, pirmasis buvo jau už Kavarsko. Pamatę užrašą "Puntuko brolis" negalėjom neužsukti. Pasiekę stovėjimo aikštelę su džiaugsmu lipom iš mašinos ir patraukėm takeliu per mišką ieškoti to brolio.Perlipom kalnelį. Kas per tiltelį ėjo, kam prisiplepėjus teko upelyje braidyti. :D
Bet buvo labai smagu, ir visai nešalta. praėję didžiulį skruzdėlyną pasiekėm ir
Puntuko brolį. Tik mažė nepatenkinta dairėsi ir bambėjo, kad nėra čia jokio brolio, tik akmuo. ;) Apžiūrėjom, apčiupinėjom, apie patį akmenį paskaitėm ir žinoma, dar užlipom ant jo pasidairyti.
Kitas mūsų sustojimas buvo Anykščiai. Laikas kiek ribojo mūsų pasirinkimus, tad pažiūrėję į bažnyčią, vaivorykštę fontane
užkandom ir draugiškai sutarėm važiuoti į Labirintų parką. Nuoširdžiai, man tik nedidelė abejonė kirbėjo, o padaužyčių tėčiui daug didesnė, ar bus įdomu, bet panelių reakcija viršijo visus lūkesčius. Abi skuodė ir mus tempte tempė labirinte, kuriame reikia lenktyniauti kas greičiau suras išėjimą. Kiek pasisupus ne taip lengvai kaip pirmajam, bet suradom namelį medyje ir reikiamą išėjimą. O apvaliajame labirinte užtrukom dar ilgiau, bet kas keisčiausia abi tokios patenkintos vedė mus į priekį ir atgal, kad neliko nieko kito kaip sekti iš paskos ir mėgautis. :) O kukurūzų labirinte pravaikščiojom ilgiausiai, bet suoliuko neradom. Ir bežvilgčiojant į laikrodį teko išvilioti plepsytes lauk. Tik prieš tai atsakius į krūvas Silvijos klausimų apie kukurūzus ir apžiūrėjus jau kiek prasiskleidusias burbuoles. Gi smalsiukas nepamiršo kaip knygoje apie Darbėnus apie juos skaitė.
Užtat
Puntukas įspūdžio nebepadarė. Silvija konstatavo, kad už barstyčių akmenį mažesnis, kopečių užlipti nėra ir gan greit išdardėjom į Andrioniškį į svečius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą