Mūsų trumpas turistavimas

Nors vakar abejojau iki paskutinės minutės, šiandien ryte susikrovėm vaikus, kiek per mažai maisto ir nusprendėm suderinti padaužyčių tėčio darbinį vizitą su pasižvalgymais. Tuo labiau, kad Prienus iki šiol buvau tik pravažiavusi. Googlinau vakar naktį nemažai, bet kažkaip info daug neradau, tad pagalvojau reiks pasikliauti ženklais ir lankytinų objektų nuorodomis. Bet pasirodo išlepino mus pernai Žemaitija.... Pažadu kitai kelionei ruoštis daug geriau. :)
Tad palikę tėtį prie mokyklos patraukėme žvalgytis, tuo labiau, kad ženklas rodė už kelių šimtų metrų esant malūną. Aš naivuolė malūno ir tikėjausi. Bet pamatėm kadaise busvusį labai gražų, bet dabar apleistą ir apgriuvusį Revuonos viešbutį. Šalia regioninio parko lankytojų centras. Maniau išsiklausinėsiu, bet... teišsiprašiau žemėlapį, kuriame, kaip pasakė viskas parašyta, o apie lankytinus objektus rajone kažkiek atsakė tik tiek, ką konkrečiai klausiau. Nusivyliau.... Bet pavaikščiojom parkely, pažiūrėjom kur žemyn po centru krenta vanduo ir palei Nemuną patraukėm prie tilto.

Šiek tiek paėjom tiltu ir grįžom atgal, Silvijai kaip visada buvo smalsu, kas nustatė, kad vienoj upės pusėj Suvalkija, o kitoj Dzūkija. Diskutavom... Tyrinėjom žemėlapį. :)

Ir pro paminklą patraukėm iki bažnyčios. Neesu aš jų mėgėja, žinovė ar pan. Bet apėjom ir apžiūrėjom. Kaip pakomentavo Ignėja, kai nudažys ir vėl bus graži

Ir visai apsidžiaugėm, kad tėčiui baigėsi darbiniai reikalai ir pajudėjom toli. Aš tikiu, kad šiame miestuke yra daug ką pamatyti, jei tik būtų kas parodo. Nes mums duotame žemėlapyje susijusiame su istorija daugiausiai buvo tokia informacija: buvo- nebėra.
Šiaip vėjuota diena pakliuvo. Abi lakstė tai su megztiniais, tai su striukytėm, kurios puikiai sulaikė vėją. O aš neatsidžiaugiau, kad pernai nepardaviau savo Columbia lietaus striukės kai suabejojau dėl dydžio.
Pirmiausiai pasukome važiuoti link Balbieriškio ir dairėmės ženklo apie aukščiausią medį. Čia irgi juokinga su ženklais. Prie kelio parašyta apie medį, o prie reikiamo posūkio tik apie Degsnės maumedyną. kadangi man neužsifiksavo, kad tas medis maumedis, tai spėjom dar ir keliukais aplink pasivažinėti.... Bet ką darysi. pasivažinėjom ir grįžom atgal. Miško keliuku privažiavom iki tokios aikštelės-apsisukimo. Ten jau prie mašinos "baliavojančių" (tčio dėka Silvija turi naują mėgstamą žodį) pagyvenusių žmonių apsiklausėm kur to medžio ieškoti, ir paėję nurodytu takeliu radom medinį gražų ženklą apie maumedyną, kuris buvo įkurtas 1849 m. Maniau daug vėliau... Gražūs ir didžiuliai tie maumedžiai.

 jau grįžus paskaičiau, kad čia jie dauginasi natūraliai, kas Lietuvai nėra įprasta. Ėjom ėjom takeliu, ir radom ženklą, kad čia ir yra tas aukščiausias medis.

Grįžus namo ir pagooglinus jau žinau, kad tai 9 medis, bet aplink šalia dar keli aukšti ir stori maumedžiai. Ir vadinkit mane naivuole, bet ten tų prižymėtų medžių daug. Maniau pjauti ruošiasi.... Tad pažiūrėjom užvertę galvas aukštyn ir visi paspėliojom kuris tas medis aukščiausias.

Grįžtant minėta kompanija vaikus pavaišino saldainiais ir taip pat pasakė, kad taip ir nesuprato kuris medis pats aukščiausias....
Kitas maršruto taškas - Balbieriškio atodanga. Gražu. Aukštai. Tikrai verta pamatyti. O aš vis audžiu mintį kada nors ekskursiją Nemunu pasiorganizuoti....

Užkandę apsisukom ir dardėjom atgal pro Prienus link Birštono. Jau buvau girdėjus, kad Velniabliūdžio pažintinis takas remontuojamas, tad nusprendėm ieškoti Škėvonių pažintinio tako. Čia jau ir juokas ėmė, ir kartais keiktis norėjosi. Pravažiavus Škėvonis prie Royal Spa residence ar kažkaip panašiai besivadinančios vietos buvo lankytino objekto ženklas. Pasukom. Pravažiavom šį viešbutį, keliuku lėtai nuvingiavom ratu atgal į pagrindinė kelią ir pamąstę kad ne ten pasukom važiavom toliau iki Seklytėlės kur yra atodanga. Išlipę pažiūrėjom nuo restorano balkono. matėm kažkokį takelį, bet ir vėl nesugalvojom, kad ten tas mūsų taip ieškomas takas, tad nusileidus žemyn pavaikštinėjom pieva, pasidairėm į gražius krantus ir važiavom toliau. Ir tik Birštone mums pasakė, kad prie viešbučio yra paliktas praėjimas (ženklai??? kur ženklai????) ir prie restorano irgi ten buvo takas. tad juo taip ir nenuėjom. Gal kada nors....
Biorštone jau buvom ne pirmą kartą. Prie regionio parko direkcijos pažiūrėjom nuostabias pelėdų skulptūras. Aš ir nežinojau, kad jų tiek daug rūšių... pažadu pasitaisyti. :)

Žinoma, vaikščiojom po miestuką, panelės prisidūko žaidimų aikštelėje, lipom į Vytauto kalną, ėjom pakrante ir t.t. Ir tas mūsų geras pusdienis greitai praėjo, o mažoji keliautoja praparpė mašinoje.
Ryt SIlvija su tėčiu plauks laivu į Zapyškį, į Aitvarų šventę. Gražiai pavydžiu, nes Ignėja pareikalavo likti namie su ja. Bet gal kitais metais ir man pavyks....

Puntukas, Puntuko brolis ir labirintai

Atrodytų, kad Aukštaitija daug labiau išvažinėta nei kitos Lietuvos dalys, kadangi abu mano tėvai iš Aukštaitijos, bet apie Puntuko brolį net girdėjus nebuvau. O ir šįkart važiavom pusiau giminių lankyti (ech, tas mano nepailstantis giminių mylėtojas Silviukas), pusiau aplink pasidairyti. Dar ir Puntuką norėjom Silvijai parodyti, kol nepraėjo tas didelis domėjimasis Darium ir Girėnu.
Smagiai riedėjom į priekį. Važiuojant pro Ukmergę dar spėjom su padauiukų tėčiu juokais pasiginčyti, kur geriau būtų gyventi, Niujorke ar Ukmergėj. Kas kuriam mieste norėtų turbūt net klausti nereikia. ;) Tik jau bevažiuojant link Ukmergės atkreipiau dėmesį, kad palyginti su Žemaitija ir mūsų paskutine išvyka labai nedaug ženklų apie lankytinus objektus. Neskaitant piliakalnių, pirmasis buvo jau už Kavarsko. Pamatę užrašą "Puntuko brolis" negalėjom neužsukti. Pasiekę stovėjimo aikštelę su džiaugsmu lipom iš mašinos ir patraukėm takeliu per mišką ieškoti to brolio.Perlipom kalnelį. Kas per tiltelį ėjo, kam prisiplepėjus teko upelyje braidyti. :D

Bet buvo labai smagu, ir visai nešalta. praėję didžiulį skruzdėlyną pasiekėm ir Puntuko brolį. Tik mažė nepatenkinta dairėsi ir bambėjo, kad nėra čia jokio brolio, tik akmuo. ;) Apžiūrėjom, apčiupinėjom, apie patį akmenį paskaitėm ir žinoma, dar užlipom ant jo pasidairyti.
Kitas mūsų sustojimas buvo Anykščiai. Laikas kiek ribojo mūsų pasirinkimus, tad pažiūrėję į bažnyčią, vaivorykštę fontane

užkandom ir draugiškai sutarėm važiuoti į Labirintų parką. Nuoširdžiai, man tik nedidelė abejonė kirbėjo, o padaužyčių tėčiui daug didesnė, ar bus įdomu, bet panelių reakcija viršijo visus lūkesčius. Abi skuodė ir mus tempte tempė labirinte, kuriame reikia lenktyniauti kas greičiau suras išėjimą. Kiek pasisupus ne taip lengvai kaip pirmajam, bet suradom namelį medyje ir reikiamą išėjimą. O apvaliajame labirinte užtrukom dar ilgiau, bet kas keisčiausia abi tokios patenkintos vedė mus į priekį ir atgal, kad neliko nieko kito kaip sekti iš paskos ir mėgautis. :) O kukurūzų labirinte pravaikščiojom ilgiausiai, bet suoliuko neradom. Ir bežvilgčiojant į laikrodį teko išvilioti plepsytes lauk. Tik prieš tai atsakius į krūvas Silvijos klausimų apie kukurūzus ir apžiūrėjus jau kiek prasiskleidusias burbuoles. Gi smalsiukas nepamiršo kaip knygoje apie Darbėnus apie juos skaitė.
Užtat Puntukas įspūdžio nebepadarė. Silvija konstatavo, kad už barstyčių akmenį mažesnis, kopečių užlipti nėra ir gan greit išdardėjom į Andrioniškį į svečius.