Bijūnai, truputis Anykščių ir stovyklos pradžia

Po sunkios savaitės ėmė ir atėjo šeštadienis. Kaip ir kaskart iš vakaro susidariau rimtą namų tvarkymo planą. Kaip atrodė, tokį priverstinį, neatidėliojamą. Bet ryte atsikėliau, pažiūrėjau į dvi visai nenorinčias tvarkytis savo damas ir visos trys pasiplovėm į botanikos sodą. Dar nebuvau buvus per bijūnų žydėjimo savaitę. Nors su Ignėja niekada neišeina ilgai išbūti, bet šį bendrą valandos pasivaikščiojimą tikrai galima užskaityti. Buvo geras oras, pakenčiamas žmonių kiekis, staiga gėlių pavadinimus nusprendęs užsirašinėti mano mažius. Juokingas vaizdelis buvo: pritupia prie kokio rododendro ir labai rimtu balsu liepia: diktuok po raidę. :)

Silvija aišku lakstė, uostė, fotografavo ir fotografavosi. Patiko ir man. Kai kurie bijūnai taaaip kvepia...

O sekmadienį išvažiavom į Anykščius. pagaliau atėjo Silvijos lauktos ir išsvajotos stovyklos pradžios. Tai Dominyko atostogų Pasakų kūrimo stovyklą. Toks labai Silvijiškas užsiėmimas sakyčiau. Silvija, knygų kūrimas, jai įdomūs žmonės... Nors anksčiau to nerimo nejaučiau, bet paliekant jo jau atsirado. Nors Renaldui buvo priešingai.
Vėl sustojom prie Puntuko brolio. Upelis kur prieš kelis metus perbridom daug labiau apžėlė žolėm. Uodų ir varlių padaugėjo. Ir skruzdėlynas padidėjo. Bet akmuo mums visiems trims kažko mažesnis atrodė... Silvija tai paaugo, nesiginčysiu. Bet mes su Renaldu nelabai... Sustojom ant Kalitos kalno nusielisti rogutėmis. Aš vis dar neapsisprendžiu ar man patiko ar ne. Šiaip pataikėm gerą laiką, kai buvo visai nedaug žmonių. Silvija kiek bijojo, pirmą kartą ties bet kokiu ženklu klykavo stabdyti, bet antrą lėkėm jau su vėjeliu. Ir šimtus kartų išklausiau, kaip dar reiks salto išbandyti, kai tik ji pasieks tuos 150 cm. ūgio. Spėkit, kam teks senus kaulus ten kartu tempti? Silvija jau suskaičiavo, kad ji tokio ūgio bus maždaug 10 m., man tada bus 38-39 m., sakė dar nesena būsiu, galėsiu :)
Po to jau Anykščiuose su Silvija užlipom į bažnyčios apžvalgos aikštelę. Lipau aš tais laiptais ir bambėjau, kad svorį tai Renaldui reiktų mesti, o laiptais kažkodėl į tą aukštybę lipau aš... Ir dar su Silveliu pabambėjom, kad nėra lifto kaip Prisikėlimo bažnyčioj. :)

Bet vaizdai buvo visai neblogi, užskaitėm :)

O tada jau nuvežėm į stovyklą ant Šventosios kranto. Čiauškėjo čiauškėjo visą kelią, o ten nuvykus jau ėmė ir nutilo. Susirūpino kaip reiks susirasti draugų... Bet po kelių minučių ant supynių pasikalbėjo su vilniete mergaite Gertrūda, rado daaaug bendro (dainavimas, po vieną stovyklą ir kreivoki dantys :P ) ir belėkdama žiūrėti kur kieno lova vos nepamiršo su mumis atsisveikinti.
Sėdėjom grįžę su Renaldu ir svarstėm kelintadienį jau bus bus galima skambinti jei pati nepaskambins. Nes tai stovykla be mobiliųjų ir kitų išmanių prietaisų. Paskambino vakare. Baisiai laimingu balseliu, pačiauškėjo, kad liepė paskambint tai skambina, ir neturi laiko kalbėti, nes reikia plakatą daryti.
Užtat mes du seni sentimentalūs tėvai gaudom nuotraukas fb iš stovyklos ir laukiam kol paskambins. ;) Užaugo vaikas...

Puntukas, Puntuko brolis ir labirintai

Atrodytų, kad Aukštaitija daug labiau išvažinėta nei kitos Lietuvos dalys, kadangi abu mano tėvai iš Aukštaitijos, bet apie Puntuko brolį net girdėjus nebuvau. O ir šįkart važiavom pusiau giminių lankyti (ech, tas mano nepailstantis giminių mylėtojas Silviukas), pusiau aplink pasidairyti. Dar ir Puntuką norėjom Silvijai parodyti, kol nepraėjo tas didelis domėjimasis Darium ir Girėnu.
Smagiai riedėjom į priekį. Važiuojant pro Ukmergę dar spėjom su padauiukų tėčiu juokais pasiginčyti, kur geriau būtų gyventi, Niujorke ar Ukmergėj. Kas kuriam mieste norėtų turbūt net klausti nereikia. ;) Tik jau bevažiuojant link Ukmergės atkreipiau dėmesį, kad palyginti su Žemaitija ir mūsų paskutine išvyka labai nedaug ženklų apie lankytinus objektus. Neskaitant piliakalnių, pirmasis buvo jau už Kavarsko. Pamatę užrašą "Puntuko brolis" negalėjom neužsukti. Pasiekę stovėjimo aikštelę su džiaugsmu lipom iš mašinos ir patraukėm takeliu per mišką ieškoti to brolio.Perlipom kalnelį. Kas per tiltelį ėjo, kam prisiplepėjus teko upelyje braidyti. :D

Bet buvo labai smagu, ir visai nešalta. praėję didžiulį skruzdėlyną pasiekėm ir Puntuko brolį. Tik mažė nepatenkinta dairėsi ir bambėjo, kad nėra čia jokio brolio, tik akmuo. ;) Apžiūrėjom, apčiupinėjom, apie patį akmenį paskaitėm ir žinoma, dar užlipom ant jo pasidairyti.
Kitas mūsų sustojimas buvo Anykščiai. Laikas kiek ribojo mūsų pasirinkimus, tad pažiūrėję į bažnyčią, vaivorykštę fontane

užkandom ir draugiškai sutarėm važiuoti į Labirintų parką. Nuoširdžiai, man tik nedidelė abejonė kirbėjo, o padaužyčių tėčiui daug didesnė, ar bus įdomu, bet panelių reakcija viršijo visus lūkesčius. Abi skuodė ir mus tempte tempė labirinte, kuriame reikia lenktyniauti kas greičiau suras išėjimą. Kiek pasisupus ne taip lengvai kaip pirmajam, bet suradom namelį medyje ir reikiamą išėjimą. O apvaliajame labirinte užtrukom dar ilgiau, bet kas keisčiausia abi tokios patenkintos vedė mus į priekį ir atgal, kad neliko nieko kito kaip sekti iš paskos ir mėgautis. :) O kukurūzų labirinte pravaikščiojom ilgiausiai, bet suoliuko neradom. Ir bežvilgčiojant į laikrodį teko išvilioti plepsytes lauk. Tik prieš tai atsakius į krūvas Silvijos klausimų apie kukurūzus ir apžiūrėjus jau kiek prasiskleidusias burbuoles. Gi smalsiukas nepamiršo kaip knygoje apie Darbėnus apie juos skaitė.
Užtat Puntukas įspūdžio nebepadarė. Silvija konstatavo, kad už barstyčių akmenį mažesnis, kopečių užlipti nėra ir gan greit išdardėjom į Andrioniškį į svečius.