Bijūnai, truputis Anykščių ir stovyklos pradžia

Po sunkios savaitės ėmė ir atėjo šeštadienis. Kaip ir kaskart iš vakaro susidariau rimtą namų tvarkymo planą. Kaip atrodė, tokį priverstinį, neatidėliojamą. Bet ryte atsikėliau, pažiūrėjau į dvi visai nenorinčias tvarkytis savo damas ir visos trys pasiplovėm į botanikos sodą. Dar nebuvau buvus per bijūnų žydėjimo savaitę. Nors su Ignėja niekada neišeina ilgai išbūti, bet šį bendrą valandos pasivaikščiojimą tikrai galima užskaityti. Buvo geras oras, pakenčiamas žmonių kiekis, staiga gėlių pavadinimus nusprendęs užsirašinėti mano mažius. Juokingas vaizdelis buvo: pritupia prie kokio rododendro ir labai rimtu balsu liepia: diktuok po raidę. :)

Silvija aišku lakstė, uostė, fotografavo ir fotografavosi. Patiko ir man. Kai kurie bijūnai taaaip kvepia...

O sekmadienį išvažiavom į Anykščius. pagaliau atėjo Silvijos lauktos ir išsvajotos stovyklos pradžios. Tai Dominyko atostogų Pasakų kūrimo stovyklą. Toks labai Silvijiškas užsiėmimas sakyčiau. Silvija, knygų kūrimas, jai įdomūs žmonės... Nors anksčiau to nerimo nejaučiau, bet paliekant jo jau atsirado. Nors Renaldui buvo priešingai.
Vėl sustojom prie Puntuko brolio. Upelis kur prieš kelis metus perbridom daug labiau apžėlė žolėm. Uodų ir varlių padaugėjo. Ir skruzdėlynas padidėjo. Bet akmuo mums visiems trims kažko mažesnis atrodė... Silvija tai paaugo, nesiginčysiu. Bet mes su Renaldu nelabai... Sustojom ant Kalitos kalno nusielisti rogutėmis. Aš vis dar neapsisprendžiu ar man patiko ar ne. Šiaip pataikėm gerą laiką, kai buvo visai nedaug žmonių. Silvija kiek bijojo, pirmą kartą ties bet kokiu ženklu klykavo stabdyti, bet antrą lėkėm jau su vėjeliu. Ir šimtus kartų išklausiau, kaip dar reiks salto išbandyti, kai tik ji pasieks tuos 150 cm. ūgio. Spėkit, kam teks senus kaulus ten kartu tempti? Silvija jau suskaičiavo, kad ji tokio ūgio bus maždaug 10 m., man tada bus 38-39 m., sakė dar nesena būsiu, galėsiu :)
Po to jau Anykščiuose su Silvija užlipom į bažnyčios apžvalgos aikštelę. Lipau aš tais laiptais ir bambėjau, kad svorį tai Renaldui reiktų mesti, o laiptais kažkodėl į tą aukštybę lipau aš... Ir dar su Silveliu pabambėjom, kad nėra lifto kaip Prisikėlimo bažnyčioj. :)

Bet vaizdai buvo visai neblogi, užskaitėm :)

O tada jau nuvežėm į stovyklą ant Šventosios kranto. Čiauškėjo čiauškėjo visą kelią, o ten nuvykus jau ėmė ir nutilo. Susirūpino kaip reiks susirasti draugų... Bet po kelių minučių ant supynių pasikalbėjo su vilniete mergaite Gertrūda, rado daaaug bendro (dainavimas, po vieną stovyklą ir kreivoki dantys :P ) ir belėkdama žiūrėti kur kieno lova vos nepamiršo su mumis atsisveikinti.
Sėdėjom grįžę su Renaldu ir svarstėm kelintadienį jau bus bus galima skambinti jei pati nepaskambins. Nes tai stovykla be mobiliųjų ir kitų išmanių prietaisų. Paskambino vakare. Baisiai laimingu balseliu, pačiauškėjo, kad liepė paskambint tai skambina, ir neturi laiko kalbėti, nes reikia plakatą daryti.
Užtat mes du seni sentimentalūs tėvai gaudom nuotraukas fb iš stovyklos ir laukiam kol paskambins. ;) Užaugo vaikas...