Vasara ir Lyduvėnai

Man kartais atrodo, kad su darbo pakeitimu atėjus tam tikra sumaištis mano gyvenime net ir po trijų mėnesių nesibaigia. Pamainos... Vos priprantu prie rytinės, kitą savaitę jau būna popietinė ir aš vėl ir vis tiek nieko nespėju... Aišku, smagu turėti laisvą savaitgalį. Bet jie taip greit prabėga... Kita sumaišties dalis mano pirmokei pasibaigę mokslo metai, tad ir vėl dienos tvarkosi ir dėliojasi kitaip. O šiaip... Šiaip pavargau. Arba vis dar nepailsėjau... Nes mano panelės garsiai ir aktyviai tebebando tėvus palenkti sau naudinga linkme ir pasinaudoti kiekviena akimirka, kai mama galbūt nemato. Dar vaikiškai, tai mama dažniausiai pastebi. Bet jau darosi neramu, kad tuoj panelės taps gudresnės ir aš taip lengvai visko nebesužiūrėsiu....
Ką gi, mamiškai pasiguodžiau o dabar galima apie smagesnę dalį. Su kuo jums siejasi Lyduvėnai? Bent jau man su aukščiausiu Lietuvoje geležinkelio tiltu. Ir kai Lietuvos geležinkeliai paskelbė registraciją į vos kelias rengiamas nemokamas ekskursijas po šį tiltą, tuoj užregistravau save ir Silviją. Ir tik paskui padaužyčio tėčio tokiu nekaltu balseliu pasiteiravau ar tie Lyduvėnai labai toli nuo Kauno. :D Kodėl neregistravau Renaldo? nes vis girdėdavau, kad jam nepatinka aukštis. O pasirodo aukščio jis nebijo. Na ką gi, būtinai dar patikrinsiu. :D
Kaip ekskursija? Man patiko. Silvija labai gražiai į šį klausimą atsakė iš lapuko pasakojimą apie tiltą perskaičius Šiaulių geležinkelio muziejaus darbuotojos žodžiais: Patiko, nes atsiveria plati panorama į Dubysos slėnį. Nors kas nepraklausė. :P O jei rimčiau, vos užlipus užsinorėjau pasilaikyti už turėklo. Net ne tiek dėl aukščio, gal dėl to lentinio takelio su vyriais. Bet po kelių metrų tas jausmas dingo. O Silvija kaip pradėjo straksėti tiltu taip ir straksėjo toliau. Ir niekaip nesuprato kodėl galima to aukščio bijoti. :) Buvo gražu- pasivaikščioti, pasidairyti. Tie 500 metrų pirmyn ir atgal labai lengvai ir greit prasiėjo.
Straipsnis plačiau: Lietuva turi kuo nustebinti