Tie gerieji trumpieji savaitgaliai...

Rugsėjis įsuko visu smarkumu. Tos pradinės savaitės su būrelių, pamokų, tvarkaraščių, režimų derinimu gyvenimą padaro labai chaotišku. Silvija pradėjo lankyti muzikos mokyklą. Aš jei ką tuo vis dar nesidžiaugiu ir slapta laukiu kol jai atsibos. Gal atsibos?.. Dar kol kas einam į Dominantę. Dailės nebepavyko lankyti. Mūsų nuostabioji ir puikioji mokytoja, visada užkrėsdavusi puikia nuotaika ir optimizmu Moksleivių rūmuose nebedirba. Nebėra ir dailės užsiėmimų mums tinkamomis dienomis. :( Dar ir Silvijos muzikos mokytoja, kurią ji labai mylėjo, nebedirba. O labiausiai man patiko Silvijos pasakojimas apie naują mokytoją po pirmos pamokos: įsivaizduoji, ji jauna! Aš dabar jau įsivaizduoju ir suprantu, kad tai didžiausias minusas dirbant muzikos mokytoja. :D Dar panelei teks lankyti vokiečių. Šeštadieniais eis į matematikos užsiėmimus VII forte ir vienintelis sportas į kurį tilpom bus... beisbolas penktadieniais. Kol kas labai patinka. Žinau žinau, atrodo daug. Bet turint omeny kad mokslai jai vis dar per lengvi, o panelė turi didelį polinkį sėdėti įlindus į kompiuterį ir telefoną, manau pats tas. Gal net daugiau norėtųsi. :)
O mes stengiamės išnaudoti gražius rudens orus ir tebelakstom po renginius. Pernai sudalyvauti nepavyko, bet šiemet Zoonakties nepraleidom. :) Nors pradžioje įspūdžiai buvo labai dviprasmiai. Ant bilietų buvo parašyta, kad registracija prasideda 19,30. Mes su Silvija autobusu atvažiuojam 19,25 ir jau randam nemažai žmonių. Vartai užrakinti. Laukiam. dar palaukiam, ir dar palaukiam. 19,45 už tvoros pasirodo pora mergaičių, pasivaikšto ir vėl pranyksta. Visi nuoširdžiai pradeda bambėti. Pagaliau 19,50 prasideda registracija. Neprofesionalu! Jei ant nupirktų bilietų rašote, kad prasideda 19,30 taip ir turėtų prasidėti. O pats renginys buvo įdomus. Išskyrus tą aktyviąją dalį su Čiulba Ulba, kuri kiek matėsi iš kitų dalyvių, ir kuriems aš labai pritariu, buvo ne į temą, daugeliui nepatiko ir dauguma tikrai ne to atėjo. Bet geriau pakalbėkim apie smagiąją dalį. Buvo kiek neįprasta eiti tamsoje, tuo labiau, kad žibintuvėlių nebuvo galima naudoti. Pirmiausia praėjome šiaurės elnią. Niekada dieną, net kai atrodė gana tylu nebuvau atkreipusi dėmesio į tą caksėjimą, girdimą jiems einant. Pamatėm, kaip šokinėja ir siaučia lamos. Sužinojau, kad zoologijos sode gyvena trys tigrai, o visada maniau, kad jų yra tik vienas. Stabtelėjom prie kupranugarių. Prie lapių voljero laukė pirmoji atrakcija, pereiti šakų prikabinėtą siaurą koridorių. Šviesoje apžiūrėjome perujines tamarindas. Pažiūrėjom vilkų šešėlius, pataikėm aplankyti ruonį Kajų tuo metu, kai jam po valymo vėl prileidinėjo baseiną vandens. Ir sužinojom jo liūdną istoriją, kad jis buvo rastas rygos pajūryje apkandžiotas šunų. Kai išgijo, jaubuvo per vėlu jį išleisti į jūrą, nebebūtų mokėjęs išgyventi... Klausėm liūto riaumojimo. Tiesa, įrašyto, ir klausėm pasakojimų apie juos. Stebėjom koks aktyvus leopardas, kurio žingsnių visai nesigirdi, o dieną atrodo toks tingus gyvūnas. :) Terariume pažiupinėjom ne tik kukurūzinį, bet ir amūro žaltį. Koks mielas! Būčiau mielai pasiimus namo. Toks mielas riešo storio padarėlis. O Silvija kaip tikra mergaitė paliepta paliesti palietė vienu pirštuku ir beveik paaugliškai sušnypštė: Fe, šlykštu. :D Pre paukščių pačiupinėjom gyvalazdes ir... teko "uždirbti" silvijai skirtuką, ištraukti dėlionės dalis iš jonvabalio lervų bliūdelio. Nepasakyčiau, kad buvo labai šlykštu. Tad ko kiti bijojo?
Ir buvo proga nusileisti čiuožykla. O leistis ja tamsoj kai nieko nematai visgi nemažai adrenalino. :D Gerai, kad Silvija labai gudriai susakė: leisiuos, jei mama  leisis iš paskos. O aš kažkodėl visą gyvenimą maniau, kad pirmai leistis yra baisiau. :) Žirafoms jau buvo per šalta, bet sužinojom, kad jos temiega po kelias valandas per parą, per kartą po kokias penkiolika minučių. Matėm smalsuolius zebrus ir bailiuosius gnu. Ir daugiau kaip dvi valandos skriste praskriejo... Ir tikrai norėjosi dar. :)
Šeštadienį sveikinom buvusią kolegę susituokus ir spėjom pereiti Rudens mugę. Obuolių šimtalapis- mano naujas tobulas atradimas. Kaip ir nauja kavinė rotušės aikštėje, kur juoda kava buvo nepakartojamo skonio. Grįšiu dar. :)

Antroji Silvijos stovykla ir noriu tikros vasaros

Žinot apie ką aš beveik kasdien pagalvoju ? Apie buvusias keliones po šiltus kraštus ir kaip aš ten ir vėl nriu... Nes vakar, liepos 2 dieną, 7 val vakare su megztiniu ir neperpučiama striuke išėjusi pasivaikščioti sugebėjau kaip reikalas sušalti... Panašu, kad šalta nebuvo nebent mano vaikams ir sutiktiems šliužams, kurių Silvija spygaudama bijojo, o Ignėjai jie atrodė mieli, gražūs ir įdomūs. Tuo pačiu išėjo nemenka neplanuota pamokėlė apie invazines rūšis, kodėl tai blogai ir "moksliniu" Igniūčio tyrimu kiek tie iš Ispanijos atkeliavę šliužai gali susitraukti juos palietus. Buvo padarytos labai rimtos išvados: Daug. :)
Kelios foto čia ir čia.

O praeitą savaitę Silvija ėjo į dar vieną stovyklėlę- būrelį. Šįkar bibliotekoje. Ne mūsų, nes netiko laikas. Įdomiausia, kad nors internete ir skelbiama, kad tai parko biblioteka, ant durų vis dar kaba užrašas Vitebsko... Bet vienaip ar kitaip buvo ta. Nors ir be didelio noro, Silvija atvaikščiojo visas dienas. O aš pagalvojau, kad tai buvo padaryta atmestinai... Net ir atsižvelgus į tai, kad lankstymo turėjusi mokyti moteris stovyklos viduryje susirgo, man stovykla iš Silvijos pasakojimų atrodė kiek vienapusiška ir nuobodoka. Ir kas keisčiausia, nebuvo jokios su knygomis ar skaitymu susijusios veiklos... 4 valandos, dalis laiko skirta užkandžiavimui. Ir kaip supratau dalis laiko veikti ką nori. Taip, lankstiniai buvo įdomūs. Žinau, kad piešė, bet ar būtina rinkti vieną gražiausią piešinį ir jį apdovanoti? Ypač, kai stovyklėlę lanko 4-5 vaikai, ir laimi, žinoma, vyriausia? Lipdė iš modelino. Sakė, kad buvo įdomu. Bet vėlgi, grįžus taip pat pastebėjo, kad buvo per ilgai ta pati veikla ir nieko naujo.
Pabambėjau :D
O jei rimčiau, džiugu, kad ir ši biblioteka prisijungė savo ar ne savo noru prie stovyklų idėjos. pagal bibliotekos puslapyje įdėtas foto , tiesiog yra ko pasimokyti iš kitų skyrių. Pirmas blynas gal kiek ir prisvilo. Bet jei tik bus noro- tobulėti tikrai yra kur. :)

Silvijos pasaka

Praėjo beveik savaitė po stovyklos. Silvija jau užsiėmė kitom veiklom, bet įspūdžiai vis prasprūsta bekalbant. Turbūt patiko, jei tarp ateityje planuojamų veiklų (viešbučio, pramoginio laivo, baseino ir pan.) turėjimo dabar jau įterpiamas ir stovyklų organizavimas. :)
Aš jau perskaičiau ir kitų vaikų pasakos. Visos gražios, bet Silvijos, aišku, gražiausia. :) Na kaip kitaip. :)

Kregždė ir vanagas

Kartą gyveno kregždė Emilija. Ji buvo miško karalienė ir globojo visus paukštelius ir žvėrelius.

Kartą miške prasidėjo baisi epidemija – visiems paukšteliams ėmė kristi plunksnos, o žvėreliams nusišėrė kailis. Visi nusilpo ir nebegalėjo paeiti ir paskristi.

Karalienė Emilija labai išsigando, nes nežinojo kaip padėti. Ir ėmė ji stebėti, kas tą ligą galėjo atnešti ir iš kur. Ir pamatė ji ant upės kranto išmestą leisgyvį šamą, kuris atplaukė iš Sibiro. Jam buvo nukritę visi žvynai. Šamas vos kvėpavo ir dejavo:

-Gaila, kad aš ne Sibire, nes ten auga stebuklinga ugninė žolė. Ji auga prie pat ledynų aukštuose kalnuose.

Ir tada kregždė Emilija nuskrido į Sibirą ir rado tą ugniažolę, jau nuskynė ją, bet pajuto, kad namo nebeparskris, nes labai sušalo. Suledėjo jos sparnai, o saulė buvo už debesų ir negalėjo jos sušildyti.  Tada Emilija ėmė verkti:

-Saule saule, būk gera, išgelbėk mane.

Ir saulė jos pasigailėjo – išvaikė debesis, sušildė mirštančią kregždutę. Dabar jau ji galėjo skristi namo.

Parnešė Emilija ugniažolę ir davė šamui ir kitiems ligoniams. Ir visi pasveiko. Miško gyventojai džiaugėsi ir nutarė karalienei atsidėkoti- pasiuvo jai suknelę iš aukso.

Tai pamatęs piktasis vanagas ėmė pavydėti. Jis irgi norėjo auksinių rūbų, tad nutarė kregždę apgauti. Jis pasakė Emilijai:

-Kitame miške slepiasi nusikaltėlis. Jis nori tave nužudyti ir tapti mūsų girios karaliumi.

-Tikrai tikrai? – nustebo kregždė.

-Taip, taip.

-Gerai, skrendu.  Cyp-cap. Skrendu, aš nieko nebijau.

O miške jokio nusikaltėlio nebuvo – ten atskridusią kregždę tamsoje užpuolė tas pats vanagas. Prasidėjo muštynės. Vanagas tikėjosi, kad muštynių metu nukris kregždės auksiniai rūbai ir jis galės juos pagrobti, bet atsitiko kitaip. Nujausdami nelaimę, karalienei į pagalbą atskrido jos draugai – visi miško paukščiai. Jie nubaidė vanagą ir išgelbėjo savo sužeistą karalienę. Bet Emilijos sparnas buvo sulūžęs ir ji nebegalėjo parskristi namo. Jos draugai ją parnešė ant nugarų.

Vanagas kitą dieną tarė:

-Mūsų karalienė serga, nebegali skristi. Turime rinkti naują karalių.

Buvo paskelbtos skridimo varžybos – kas jas laimės, tas ir bus karaliumi.

Kregždė labai nuliūdo, kad negalės dalyvauti varžybose dėl karaliaus titulo, bet šamas ją paguodė:

Neverk, aš per naktį nuplauksiu į Sibirą ir atvešiu tau vaistų.

Jis taip ir padarė. Kitą rytą šamas atvežė stebuklingą Sibiro mėtą, kregždė sulesė ją ir jos sparnas pasveiko. Dabar ji jau gali dalyvauti varžybose!

Teisėjas paskelbė:

-Dėmesio dėmesio – pirma užduotis. Kuo daugiau apskrieti ratų. Startas!

Kregždė apskrido 100 ratų, o vanagas tik 20. Bet atsitiko bėda – pakilo viesulas ir abudu juos nubloškė į medį.

Tada atėjo laumė. Įtempė juos į karietą su narvu ir nuvežė į kalėjimą. Bet ir vėl išgelbėjo kregždės ištikimieji draugai – jie paskambino pareigūnams, šie atvyko ir kregždę išvadavo, o vanagą paliko miesto kalėjime. Kregždė Emilija ir toliau liko karaliauti.

Vasara ir Lyduvėnai

Man kartais atrodo, kad su darbo pakeitimu atėjus tam tikra sumaištis mano gyvenime net ir po trijų mėnesių nesibaigia. Pamainos... Vos priprantu prie rytinės, kitą savaitę jau būna popietinė ir aš vėl ir vis tiek nieko nespėju... Aišku, smagu turėti laisvą savaitgalį. Bet jie taip greit prabėga... Kita sumaišties dalis mano pirmokei pasibaigę mokslo metai, tad ir vėl dienos tvarkosi ir dėliojasi kitaip. O šiaip... Šiaip pavargau. Arba vis dar nepailsėjau... Nes mano panelės garsiai ir aktyviai tebebando tėvus palenkti sau naudinga linkme ir pasinaudoti kiekviena akimirka, kai mama galbūt nemato. Dar vaikiškai, tai mama dažniausiai pastebi. Bet jau darosi neramu, kad tuoj panelės taps gudresnės ir aš taip lengvai visko nebesužiūrėsiu....
Ką gi, mamiškai pasiguodžiau o dabar galima apie smagesnę dalį. Su kuo jums siejasi Lyduvėnai? Bent jau man su aukščiausiu Lietuvoje geležinkelio tiltu. Ir kai Lietuvos geležinkeliai paskelbė registraciją į vos kelias rengiamas nemokamas ekskursijas po šį tiltą, tuoj užregistravau save ir Silviją. Ir tik paskui padaužyčio tėčio tokiu nekaltu balseliu pasiteiravau ar tie Lyduvėnai labai toli nuo Kauno. :D Kodėl neregistravau Renaldo? nes vis girdėdavau, kad jam nepatinka aukštis. O pasirodo aukščio jis nebijo. Na ką gi, būtinai dar patikrinsiu. :D
Kaip ekskursija? Man patiko. Silvija labai gražiai į šį klausimą atsakė iš lapuko pasakojimą apie tiltą perskaičius Šiaulių geležinkelio muziejaus darbuotojos žodžiais: Patiko, nes atsiveria plati panorama į Dubysos slėnį. Nors kas nepraklausė. :P O jei rimčiau, vos užlipus užsinorėjau pasilaikyti už turėklo. Net ne tiek dėl aukščio, gal dėl to lentinio takelio su vyriais. Bet po kelių metrų tas jausmas dingo. O Silvija kaip pradėjo straksėti tiltu taip ir straksėjo toliau. Ir niekaip nesuprato kodėl galima to aukščio bijoti. :) Buvo gražu- pasivaikščioti, pasidairyti. Tie 500 metrų pirmyn ir atgal labai lengvai ir greit prasiėjo.
Straipsnis plačiau: Lietuva turi kuo nustebinti