Silvijos pasaka

Praėjo beveik savaitė po stovyklos. Silvija jau užsiėmė kitom veiklom, bet įspūdžiai vis prasprūsta bekalbant. Turbūt patiko, jei tarp ateityje planuojamų veiklų (viešbučio, pramoginio laivo, baseino ir pan.) turėjimo dabar jau įterpiamas ir stovyklų organizavimas. :)
Aš jau perskaičiau ir kitų vaikų pasakos. Visos gražios, bet Silvijos, aišku, gražiausia. :) Na kaip kitaip. :)

Kregždė ir vanagas

Kartą gyveno kregždė Emilija. Ji buvo miško karalienė ir globojo visus paukštelius ir žvėrelius.

Kartą miške prasidėjo baisi epidemija – visiems paukšteliams ėmė kristi plunksnos, o žvėreliams nusišėrė kailis. Visi nusilpo ir nebegalėjo paeiti ir paskristi.

Karalienė Emilija labai išsigando, nes nežinojo kaip padėti. Ir ėmė ji stebėti, kas tą ligą galėjo atnešti ir iš kur. Ir pamatė ji ant upės kranto išmestą leisgyvį šamą, kuris atplaukė iš Sibiro. Jam buvo nukritę visi žvynai. Šamas vos kvėpavo ir dejavo:

-Gaila, kad aš ne Sibire, nes ten auga stebuklinga ugninė žolė. Ji auga prie pat ledynų aukštuose kalnuose.

Ir tada kregždė Emilija nuskrido į Sibirą ir rado tą ugniažolę, jau nuskynė ją, bet pajuto, kad namo nebeparskris, nes labai sušalo. Suledėjo jos sparnai, o saulė buvo už debesų ir negalėjo jos sušildyti.  Tada Emilija ėmė verkti:

-Saule saule, būk gera, išgelbėk mane.

Ir saulė jos pasigailėjo – išvaikė debesis, sušildė mirštančią kregždutę. Dabar jau ji galėjo skristi namo.

Parnešė Emilija ugniažolę ir davė šamui ir kitiems ligoniams. Ir visi pasveiko. Miško gyventojai džiaugėsi ir nutarė karalienei atsidėkoti- pasiuvo jai suknelę iš aukso.

Tai pamatęs piktasis vanagas ėmė pavydėti. Jis irgi norėjo auksinių rūbų, tad nutarė kregždę apgauti. Jis pasakė Emilijai:

-Kitame miške slepiasi nusikaltėlis. Jis nori tave nužudyti ir tapti mūsų girios karaliumi.

-Tikrai tikrai? – nustebo kregždė.

-Taip, taip.

-Gerai, skrendu.  Cyp-cap. Skrendu, aš nieko nebijau.

O miške jokio nusikaltėlio nebuvo – ten atskridusią kregždę tamsoje užpuolė tas pats vanagas. Prasidėjo muštynės. Vanagas tikėjosi, kad muštynių metu nukris kregždės auksiniai rūbai ir jis galės juos pagrobti, bet atsitiko kitaip. Nujausdami nelaimę, karalienei į pagalbą atskrido jos draugai – visi miško paukščiai. Jie nubaidė vanagą ir išgelbėjo savo sužeistą karalienę. Bet Emilijos sparnas buvo sulūžęs ir ji nebegalėjo parskristi namo. Jos draugai ją parnešė ant nugarų.

Vanagas kitą dieną tarė:

-Mūsų karalienė serga, nebegali skristi. Turime rinkti naują karalių.

Buvo paskelbtos skridimo varžybos – kas jas laimės, tas ir bus karaliumi.

Kregždė labai nuliūdo, kad negalės dalyvauti varžybose dėl karaliaus titulo, bet šamas ją paguodė:

Neverk, aš per naktį nuplauksiu į Sibirą ir atvešiu tau vaistų.

Jis taip ir padarė. Kitą rytą šamas atvežė stebuklingą Sibiro mėtą, kregždė sulesė ją ir jos sparnas pasveiko. Dabar ji jau gali dalyvauti varžybose!

Teisėjas paskelbė:

-Dėmesio dėmesio – pirma užduotis. Kuo daugiau apskrieti ratų. Startas!

Kregždė apskrido 100 ratų, o vanagas tik 20. Bet atsitiko bėda – pakilo viesulas ir abudu juos nubloškė į medį.

Tada atėjo laumė. Įtempė juos į karietą su narvu ir nuvežė į kalėjimą. Bet ir vėl išgelbėjo kregždės ištikimieji draugai – jie paskambino pareigūnams, šie atvyko ir kregždę išvadavo, o vanagą paliko miesto kalėjime. Kregždė Emilija ir toliau liko karaliauti.