O mano kokie? Hm... Iš dalies gerai, kad Ignėja naminukas ir jokios stovyklos jos nedomina, tad tas klausimas po 2 metų neiškils. O aš sau galvoje dėliojuosi ar buvo daugiau pliusų ar minusų išleisti tokio amžiaus vaiką į stovyklą. Aišku, žinojau, kad išleidžiu savo mąstytoją, analizuotoją, vienišę ir dramų karalienę su dideliais lūkesčiais viename. Tai ir gavom visko su kaupu. Ir ašarų, ir džiaugsmo. Ir skundų, ir pasidžiaugimo. Ir, žinoma, įspūdžių.
Iš tikrųjų šią stovyklą pasirinkom todėl, kad pagal savo koncepciją ji idealiai tinka Silvijai- yra kūrybinė. Pasakų stovykla irgi puikiai skamba. Silvija bangom vis "kuria" savo knygas - kartais pasakų, kartais "eilėraščių", kartais visko viename. Silviją ir mane viliojo idėja turėti stovyklos pasakos knygą. Tik gal abi rimtesnio ir tvirtesnio įrišimo tikėjomės, o ne spiraliniu būdu su priklijuoti kartoniniu viršeliu priekyje, kuris jau pirmą dieną bandė atsiklijuoti... Žinoma, galima saakyti ne smulkmenose esmė. bet mes matyt abi smulkmeniškos... :)
Ką veikė vaikai? Maudėsi, žaidė, dainavo. Net vigvamą turėjo.
pasakos turėjo savo temą- apie paukščius. Ir tiesą sakant labai nekantravau paskaityti Silvijos pasaką. Skaičiau grįždama mašinoje ir mano akys vis didėjo iš nuostabos. Ji tikrai bandė į ją sudėti viską ką žinojo: paukščius, gyvūnus, žuvis, Sibirą, nusikaltėlius, policiją, laumę ir t.t. :) Perrašysiu kurią dieną. :) Kaip bebūtų keista noras būti rašytoja kol kas apmažėjęs. Npors po animacijos užsiėmimų, kuriuose suprato kaip tai sunku, noras kurti filmukus kaip tik atsirado.
Bet svarbiausia, pabuvo kitur be mamos, pamatė daug naujo, teko mokytis prisitaikyti, paliūdėti vienai, pasimokyti kitokio bendravimo, pasipykti ir t.t.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą