Šiandien dar su sese padiskutavom apie kovus ir juodvarnius, ar tai, ką matom ir yra tas paukštis kurį įsivaizduojam. Hm, gerai, gal ir kovus. Kažkada skyriau daugiau paukščių, bet pamažu tenka žinias vis gilinti. Taip taip, dvi mažos smalsytės vis priverčia kažkuo pasidomėti, o kartu ir tas vidinis noras žinoti. Kartais kai ką sužinau ar žinias atgaivinu pažiūrėdama Viliaus Paškevičiaus foto facebooke.
Aišku, du smalsūs vaikai, vis dar palaimingai tikintys kad mama žino viską arba beveik viską neleidžia paraignoruoti klausimų. Vienai iš jų jau atsibodo būti trijų. Nes ji jau labai ilgai trijų. O keturi gi greit bus, gruodžio pirmą. :) O kitai tiesiog žūt būt reikia būti geresniai už kitus ir daugiau žinoti. Ech, tie mano plepsiukai, kuriems kartais logikos netrūksta. Pvz. Silvija neseniai pagrindė, kodėl mane myli labiau nei tėtį: nes tu mane gimdei! :) Rimta :) Arba pamačius zylę pritrenkė mane klausimu, ar zylė zylioja. Kaip tik ryte vedžiau jas į darželį kai tą zylę pamatėme gyvatvorėje. Ir tiesiogine ta žodžio prasme stovėjau ir dėliojau mintis. Tad tokie tie būna rytai, su daug daug klausimų, bet nebūtinai daug atsakymų. Ir ne aš viena bombarduojama klausimais. Pvz. mano sesei teko atlaikyti Ignėjos logikos proveržį aiškinant, kad jei liftas nestoja antram aukšte todėl, kad neaukštai lipti, kodėl jis stoja pirmam? :) Ech, smagu su jom... Dažniausiai. :)
O šįvakar kai namie belikom su murke, viena akim žiūriu Julie ir Julia, kuris iš pradžių atrodė baisiai nuobodus, bet darbar negaliu atsitraukti, kažkiek mezgu, kažkiek pakalbinu paršelį ir mėgaujuosi ramybe. :) Drąsus tas mūsų paršius ir jaukus, ypač su Ignėja. Tik ji prisėda ant žemės ir paršelis jau taisos ant kelių ir kalbasi savo kalba iškėlęs snukutį.
O aš kažkaip šiom dienom bandau gaudyti pabėgusius galus, norus, darbus ir visa kita. Gal pavasaris toks metas, kai norisi viską susidėlioti. Ir esu tikra, kad pavyks. Taip pat ir dėl šio blogo: rašyti/rašyti tik sau/nerašyti... Beje, tai jau mano antras blogas. Pirmas, rašaytas tiek angliškai, tiek lietuviškai buvo čia. Dėl tam tikrų "jautrių" (ir dar vyriškos giminės :D ) skaitytojų buvau nustojus rašyti, vėl pradėjau, paskui persikėliau čia. Ir labai labai nuoširdžiai- pirmiausiai rašau dėl savęs, kad palikčiau vaikams atsiminimą apie jas mažas. Turbūt jau kartojuosi, bet kaip maža būdama pykau, kad apie sesės pirmus žodžius mama dar rašėsi, o apie mane jau ne, nes tuo metu dar ir sergančią mamą slaugė. Tad saviškėms nors taip noriu palikti jų vaikystės prisiminimą. Žinoma, smagu, kad yra skaitančių. Bet kai praeitą vasarą padaužiukų tėtis papasakojo, kad viena moteris kurios vaikai žaidė toj pačioj smelio aikštelėj paklausė jo, ar čia ne mano blogas, net nesmagiai pasijaučiau. Nemėgstu būti atpažįstama... Bet žinant vaikų vardus tai buvo nesunku. pati kalta, kaip sakant, kad išrinkom retus vardus.
Matysim :) mano planas anksti atsigulti vėl neišdegė. Bet turėtų išdegti ilgiau pamiegoti, kol mano padaužos vieši pas močiutę
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą