Čia Ignėjos žodžiai. tik iš jos labai gražiai skamba. :) Nes tada kai nediorbu ir nevedu į darželį iš vakaro labai išdidžiai praneša auklėtojai, kad jai ryt išeiginė. Nors šis žodis tikrai ne iš mūsų atsineštas. Ir atostogytės jos išmislas. Turbūt todėl, kad trumpos. Ir tiek daug reikia suspėti: ir būrelių krūva, ir gimtadieniai bent keli, ir šiaip kad prisiplanavau visko... Na, nebūčiau aš. :)
O pirmadienį Silvija su darželiu važiuoja į pirmą rimtesnę ir ilgesnę ekskursiją: Važiuoja į Kėdainius į "ledų fabriką", ir jau nekantrauja... :)
O šią savaitę pirmą kartą Silviją lydėjau į baseiną. Turbūt man neramiau buvo negu jai einant pirmą kartą. ;) Mamiškai čia... Ir kiek keista į tą pačia vietą sugrįžti kone po 25 metų. Juk tą patį baseiną ir aš lankiau pradinėse klasėse. Bet turbūt tik pastatas iš to ir teliko, vidus visai kitoks. Dar ir mano trenerė, tiesa, tebėra. Silvijai baisiai sunkiai sekėsi suprasti, kad tas žmogus tebedirba. Man jei ką irgi, nes tada man ji atrodė pakankamai sena, bet pasirodo nebuvo. Ir dabar tokia baisiai sena neatrodo....
Silvija turi trenerį. Kuris tikrai puikiai moka cackintis su tokiom princesėm kaip mano. Gal todėl kad kiti didesni ir tokie strakaliukai judrūs, viena mano ir mažiausia, ir nedrąsiausia. Bet nuoširdžiai, maniau bus blogiau. Kepurnėjasi ji sau vandeny savo greičiu, ir net savimi patenkinta. Tik tąkart, kai prilipus prie stiklinių durų žiūrėjau, taip ir neišdrįso į vandenį nuo krašto šokt. Vos susilaikiau, kad neįvaryčiau į vidų stumtelt. ;) Juokais čia, žinoma. Tik penktadienį kai vedėm kartu su Ignėja stebėjausi kitom mamom, kurios nepaisant visų užrašų personalui, neiti su batais, veržėsi į vidų, nes matai vaikas neaišku ar matė, kad mama mojuoja, nors panašu, kad tam vaikui visai buvo nusispjaut mojuoja ar ne. :) Ir iš Ignėjos kikenau. Kol Silviją lydėjau į rūbinę ir padėjau susiruošt (bet tuoj tuoj dušo reguliavimą įveiksim ir mamos nebereiks), Ignėją palikau prie budinčios. Kai paklausiau ar gali ji pasėdėt ant kėdės tai piktai linktelėjo, o išėjus Ignėja sėdėjo kriaušėm ir saldainiais apdalinta ir kažką jau pasakojo, o ta bobulytė kad šypsojosi iki ausų... Ech, gera būti mažai, su plačia šypsena ir drąsiai :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą