Turbūt dauguma žino pasakymą, kad du vaikus verta turėti vien todėl, kad pamatytume, kokie jie gali būti skirtingi. Kas tiesa, tas tikrai nėra melas. Tad aš turiu ne tik linksmuką- mastytoją, šypsenėlę- liudesėlį, bet ir būrelių maniakę- būrelių nenorėtoją. Ir nuo pat mažų dienų taip.
Tad ir sukuosi ir lakstau, dėl tų laimingų akyčių. Nesigiriu, nesijaučiu daranti milžinišką darbą, nesitikiu įvertinimo, tik tikiuosiu pasimėgavimo. :) Va pvz. šiandien Silvija eina į mokyklos chorą, pradeda vokiečių. Veliau važiuosim į dailę, o vakare į futbolą. Kaip visada, daugiausia būrelių kažkodėl būna pirmadieniais...
O aš labai džiaugiuosi, kad Silvija vėl nori dainuoti. Kai pati bebalsė, klausą turiu nekokią (jei jau aš suprantu, kad nusidainuoja, tai reiškia kad labai labai labai smarkiai nusidianuoja :P), tai man taip smagu žinoti, kad Silvija tai gali ir moka. O Ignėja šioj srity visiškai į mane. :) Po Dominantės tas noras buvo apmažėjęs, bet panašu, kad dabar vėl sugrįžo.
O su daile atvirkščiai. Ignėja manau turi talentą, tik visi norai baigėsi mokytojai parodžius kaip pieštuką teisingai laikyti. O Silvija turi norą ir užsispyrimą. Bet šiaip noriu labai pasidžiaugti, pagirti ir parekomentuoti moksleivių rūmų Dailės studiją. Kaina nesiskandžioja, o ir mokytoja tikrai fantastiška. Visada žavėjausi pačia mokytoja Sigita, jos stilium, jos gera nuotaika ir meile darbui. O dar labiau sugebėjimu vaikams parinkti tinkamas, o tuo pačiu metu ir skirtingas technikas, mokėjimą pagirti ir gražiai pasakyti, kad piešinys dar nebaigtas, nes trūksta fono ar dar ko nors, kad spalvinant taip ar kitaip išeis geriau ir pan. Ypač dabar, kai grupė į kurią einam yra maišyto amžiaus. :) Silvija piešia, o aš sėdžiu už durų su knyga ir žurnalu ir viena ausim klausau, nes ir smalsu, ir gera girdėti tą nesibaigiantį vaikų čiauškėjimą. Ir ne tik apie piešimą. :)
O antradieniais einam į mokslo būūrelį VII forte. Buvo kol kas viename. Bet jei vaikas po 1,5 val blizgančiom akim sako, kad nori dar, gal visai neblogai?
Pabaigai trumpas įspūdis po vokiečių mokykloje. laukiu Silvijos. Ateina berniukas pas kitą mamą. Ši irgi paklausia kaip vokiečių. O šis ramiai: ką aš žinau, mokytoja kažkokias nesąmones ta savo kalba kalbėjo. :D Silvija buvo griežtesnė: kas čia per nesąmonė: nieko suprast neišeina.
Nieko, pirmas kartas. Kitą kartą bus geriau ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą