Aš net nežinau, ar labiau laukiu kol pasveiksiu, ar kol baigsis Silvijos atostogos ir gįšim į režimą. Aišku, turbūt visko kartu... Nes dabar kai trys iš keturių sirgom, o tas sveikasis buvo Silvija, namie betvarkė visomis prasmėmis. :( Net nežinau, labiau linksma ar labiau liūdna. Va Ignėja pastarosiom dienom be spalvinimo, lipdukų klijavimo, laivų ir gulbių lankstymo ir namų vertimo svarstė du labai "rimtus" klausimus: kur jai reiks dėti vaiką, jei jis netyčia gims (čia susitarėm, kad jei jau netyčia gims, tai aš auginsiu) ir kaip su tuo raukšlių operavimu, reikia ar nereikia. :) Bet pagaliau rimčiau pasnigus visi nerimavimai baigėsi ir 4 valandos lauke bestatant tvirtoves ir važinėjant nuo kalniuko puikiai pataisė nuotaiką. Nors aš šiandien turbūt patapau paranojike ir vėl susimąsčiau: kodėl tiek daug žmonių žiūrėdami į mano bėdas negali nustoti šypsotis? Nes aš į jų vaikus žiūrėdama tai kažko tiek daug nesišypsau... Su padaužyčiu tėčiu nutarėm, kad iš užuojautos :D Juokauju, jei ką.
O kalbant apie lauką neišeina nekalbėti apie aprangą, nes čia kasmet yra daug klausimų kelianti tema. Žinoma, jei galėčiau tiesiog nuvažiuoti ir nusipirkti tuo metu reikiamus rūbus ir batus, būtų paprasta. Bet kadangi LT kainom kol kas to padaryti negaliu, kasmet ir vėl vyksta spėliojimai kas kiek užaugs, ko prireiks ir ar dabar jau geras išpardavimas. O kai dar mano zuikės tokios skirtingos... Silvija su beveik viskuo šala. Ignėja su daug kuo kaista. Bet kaip nors. Columbia, Bearpaw ir Landsend vis dar man mylimiausi, verti kiekvieno sumokėto cento. Tiek vaikams, tiek man.
Bet šiaip pas mus namie ramybės eilinį kartą nerasta. Kur jau bus, turint Silviją su jos nerealioom idėjom, planais ir sugebėjimu kiekvieną išgirstą frazę pasukti savo naudai. Tobulėja šitoj srity paršelis ir vis bando pasinaudoti. Nes kaip bebūtų liūdna, tai yra vaikas, kurio galvoje sukasi tik aš, aš, aš. Ir dar nuoomonė, kad kitiems visada geriau, gauna daugiau ir pan. Kartais pykstamės, kartais kariaujam, daug kalbamės. Ir aš taaaip jaučiu ankstyvąją paauglystę, kuri pagal kai kuriuos šaltinius prasdeda apie 8 metus, nors daug kas tuo netiki... Žodžiu, atokvėpio mamai dar ilgai nebus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą