Šiandien vakare migdydama zuikas net susimąsčiau kaip mane mažą migdė tėvai. Aišku, tada niekas necicackino su vaikais tiek, kiek mes dabar. Arba tiksliau - mano ir mano tuometinių draugų tėvai taip nedarė. Aš iš vis ilgai miegojau vaikiškoj lovelėj, nes tuo metu gyvenome visi kartu su močiute vieno kambario bute. Kai suėjo keturi persikėlėm, gavau savo sofą-lovą. Pamenu, kad sugulę arba klausydavom močiutės pasakų, arba pačios ilgiausiai plepėdavom.
O pas mus? Aišku, kai didžiukui 3, o mažiukui beveik 1 metai, daug ką lemia ir amžius. Bet kartais tikrai matosi, kaip didžiukas mėgaujasi visu tuo migdymo ritualu, kai sukrentam, visos į lovą, prisikviečiam tėtį, kartais išvejam, paskui vėl reikia prisikviesti. :) Reikia išsiglaustyti, išsikalbėti, išsimyluoti, daug kikenti, padūkti su sese. pabandyti išvesti mamą iš kantrybės, kad ši pasakytų: Jūs kaip norit, o aš miegu. tada visais įmanomais būdais bandyti priversti mamą atsimerkti. Šimtus kartų išbučiuoti. O paskui, dažniausiai veiksmo vidury, imti ir nusmigti. Kartais dar atmerkti vieną akį ir paprašyti lopšinės ir paglostyti nugarytę...
Ir, tiesą sakant, man patinka taip jas migdyti, negaila nei vienos taip praleistos minutės. O įmigus pernešti didžiuką į jos lovytę.
kas dar patinka? Savaitgaliais suokalbiškai anksčiausiai pabudusią ir atkeliavusią pas mane pasiųsti pas tėtį ir žiūrėti, kaip jį verčia iš lovos, o pačiai dar kiek pasnausti. :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą