Nemėgstu kapinių, ir kai tik galiu stengiuosi išvengti šios man nemalonios pareigos. Taip pat visisškai nesuprantu lietuvioškos "tradicijos" kapą paversti gėlių darželiu ir taip užsikrauti sau laistymo ir prižiūrėjimo darbą. Bet ne apie tai aš dabar.
Pernai teta Jaja nusivedė didžiuką jau sutemus į kapines uždegti žvakučių ant tuščių kapų. Žinoma, vaikas tai vertina visai kitaip. Ir vos ne visus metus važiuojant pro kapines komentuodavo, kad čia jos kapinės ir klausdavo, kada vėl ten eisim. Teko išsiruošti ir šiemet. Jau visiems, nes nei maęs nei mažės nesutiko palikti namie. Vaikščiojo, degiojo ir su trimetei būdingu smalsumu daug daug klausinėjo.
Jau seniau buvom išsiaiškinę, kad žmonės kai numiršta keliauja ant debesiukų, ten- kur būna negimę vaikučiai. Tad beeinant į priekį, jau išgirdau klausimą, ar sėdi ant tų pačių debesiukų, kur negimę vaikai. Ar mato iš aukštai kaip gražiai žvakutės dega? Kodėl ant vienų kapų daug gėlių, o ant kitų mažai? O kodėl gėlės skiriasi? Kodėl pažiūrėjus į vieną pusę žvakučių daug, o į kitą mažiau? O ko kapinėse daugiau, mergaičių ar berniukų (čia ne pagal amžių, o lytis)? Kai nežinojau ką atsakyti, labai nustebo, kad niekas dar nesuskaičiavo...
O ryt vėl po visų sirgimų keliaus panelė į darželį. Be didelio džiaugsmo. Bet užtat besiturkšdama vonioj padarė išvadą, kad jos darbelis (taip įvardinam jai ėjimą į darželį) vis dėlto geras, nes valgyt duoda, o mamai namie reikia pačiai padaryti, ir dar joms su sese, tėtei ir močiutei padaryti. Va taip. :D Ir ko tie vaikai nenori į darželį, ką? :D Valgyt duoda, miegot ilgai leidžia... ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą