Jūra, vaikai, vabalai ir kriu kriu

Kaip ir kasmet, nuvažiavom kelioms dienom prie jūros, prisižadėjom visu kuo, kad dabar su vaikais bent 5 metus nevažiuosim. Bet aišku, kad važiuosim, net šiemet, jei pasitaikys proga. Bet vis dėlto, kokios čia atostogos, pavargau kaip šuo. :(
Žinoma, labiausiai nekantravo Silvija. O mažoji labiausiai rūpinosi, kad jos nepaliktume seneliams. Tarsi būtume ketinę ir tarsi ją kas nors imtų... ;) Bet tik pamato kraunant tašes ir dedasi kepurę ir lekia prie durų. :) Šiaip gerai važiuoja mūsų keliauninkės. Nors iš kitos pusės, niekada nevažiuojam ilgo kelio be kelių sustojimų, nesvarbu ar turi kuo užsiimti ar ne, vis tiek, manau, prasilakstyti reikia. Tad patikrinam vis daugiau sustojimų vietų su supynėmis, o kelios jau taip pamėgtos, kad net nekyla minčių pravažiuoti. :)
Tad kelionė neprailgo, dar pavalgę Klaipėdoje, kur spėjau patikrinti kelias parduotuves, atriedėjome iki Palangos ir pasidėję daiktus išskubėjome prie jūros. Silvija skuodė beveik bėgte, o aš visiems (tai yra padaužiukų tėčiui ir Ignėjai, kuriai nieko neliko kaip klausytia) bambėjau, kad jei pamatysiu gyvą karkvabalį sėdėsiu kambary ir man visai neįdomu, kad jie nekanda. Užbėgant įvykiams už akių galiu pasakyti, kad gyvą mačiau tik grįžtant namo, jau prie mini zoo. Bet negyvų tai krūvos... Ir vis tiek nemalonu per juos eiti. Nors kai kurie vaikai su didžiausiu malonumu su jais žaidė ir kariuomenes dėliojo.
Pirmąją dieną jūra mus pasitiko didelėm bangom ir raudona vėliava. Bet pasitaškymui puikiai tiko ir smelyje susidarę "ežeriukai". O ir uždaras maudomas su šortukais pasiteisino. Nors kalbant apie maudomus, tai buvau ištraukus ir "deginimosi" variant, bet šiaip pakankamai lakstė su uždaru, kur daug apsaugos nuo saulės. Iki šiol griaužiu nagus, kad nesusišvietė proats ir mažei tokį paimt kai buvo nuolaida, nes kai pamačiau, kad Lietuvoj jie kainuoja 80-100 lt, net išsižiojau. O ir tuos radau tik poroj vietų. Šiaip įdomus, sakyčiau, tas lietuvių santykis su saule ir deginimusi. Juk prie jūros tiesiog privaloma praleisti vos ne visa laiką ir gulėti tol, kol vieni taps įtratinai rudi, o kiti raudonai-violetiniai- burokų spalvos. Tokių beje buvo nemažai. Kaip kitaip su tipiškai lietuviškai šviesia oda. kas visas toks, kam pečiai, pliktelėjusi galva ar dar kuri nors vieta. Bet tik vienas kitas turėjo skėčius nuo saulės ar buvo pasistaytos palapinės šešėlyje. o saulė baltaodžius kando... ir aš kol mažę pamaitinau ištiesusi kojas oi kaip gavau... Tad į Silviją su uždaru maudomu su rankovytėm ir šortukais kai kurie žiūrėjo atsisukdami. Kaip ir aš į jų raudonai padegusius vaikus...
Neesu mėgėja gulėti paplūdimyje. Man ten įdomu tiek, kiek galiu būti vandeny. Bet šįkart nei Juodkrantėj nei Nidoj nebuvo noro lįsti. Čia vabalai buvo ne tik krante, bet ir kokio 1,5 metro "numirėliukų", kaip sake Silvija, juosta plaukiojo pakrantėj. Pažiūrėjau ir užteko. Aš gi jautri ir baili miestietė, ko čia ginčytis. :D
Buvo ne tik jūra, bet ir daug kitų pramogų. Žinoma, kaip praeisi pro karuseles. nebeišsisukom nuo batuto su gumom, nes Silvija pamatė panašaus amžiaus berniuką šokinėjant. Maniau kiek bijos. Bet nebijojo, o dar ir paprašė kiek aukštį padidinti. :) Mažė atkakliai rode ranka į traukinuką. Aš pabandžiau ir nusprendžiau, kad ne mano kojas ten sukišti, o padaužiukų tėtis kažkaip tilpo... Dar mes su padaužiukų tėčiu prisiminę gilią vaikystę su malonumu sulapnojom cukraus vatą. Vaikai visai nesuprato kas ten skanaus ir įdomaus. O man netgi skanu buvo. :)
Kai pagalvoju, per tas 4 dienas (čia su kelione pirmyn ir atgal) spėjom daug nuveikti. Botanikos sode vaikščiojom ir šėrėm gulbes ir antis, buvom ant nemokamų karstynių, buvom Neringoj, važiavom keturviečiu dviračiu ir grįžtant buvom mini zoo.
Tęsinys bus vėliau