Šiandien ryte vienas pleputis mums priminė, kad jau seniai seniai žadėjom važiuoti traukiniu. Nepamiršom, bet matyt bandėm "numuilinti". ;) Nepavyko. :D
Tad žinoma, visi išsiruošėm į stotį. Net susimąstėm, kad mažoji turbūt pirmą kartą važiavo. Ir užbėgant įvykiams už akių galiu pasakyti, kad Silvijai pirmas važiavimas padarė daug didesnį įspūdi.
Kiek čia to važiavimo iki Palemono - 9 minutės. O kai naujas dviaukštis traukinys, tai net kratymo nesijaučia... Užtat mažąjai įspūdį padarė tiltas per bėgius. Ir ne tik jai. Mes visi stebėjom, kai vagonai formuojami į sąstatą nukreipiant juos į reikiamus bėgius, kaip jie atriedėję atsidaužia ir klausėm to nuaidinčio garso. Va todėl mažoji vakare seneliams pasakojo, kad traukinys ne dži dži, o dun dun dun. :P
Tik Silvija niekaip nesuprato- jei mes Palemone, tai kodėl neužsukam pas močiutės draugę. ;) bandžiau sakyti, kad teta Danutė ne mano draugė. Tad buvo užduotas labai logiškas klausimas: O tai kur močiutė?
O prie stoties, laukiant kol tėtis atvažiuos arčiau su mašina, nes mažiukas jau snūduriavo glėby. Ir aišku, kur jau stotis be vaikščiojančių kiek pagėrusių žmogelių... mačiau, kaip vienas kalbina visus iš eilės ir kabinasi, jei kas nekalba. Ir aišku, kaip neprieis prie manęs. Greit sumečiau, kad su dviem mažais vaikais man labiausiai apsimoka būti draugiškai. Ir su kokiu malonumu jis klestelėjo ant suoliuko šalia. Pasiklausiau... Tiksliau atsakė viską, ką Silvija klausė ir dar pridėjo. Kad turi tris vaikus, visi Airijoj, ten ir anūkai. 9 metai išsiskyręs. Taiso stogus ir kaminus. Kadangi vienas, į bažnyčią nevaikšto, tai šiandien buvo aludėj ir padaugino. Dėl ko tai rašau? Nes Silvijos reakcija į šitą pasakojimo dalį buvo nepakartojama:
-Nieko, dėde, visiems pasitaiko.
:D Tai dėdulė jau nenustygo vietoj iš laimės. :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą