Šeštadienis. Daug daug lietaus. Ech, tikrai jau senstu, nes kai reikia išeiti į lietų susiraukiu kiek galiu. Jei ne iš tikrųjų, tai bent mintyse. O tuo tarpu zuikos laimingos praskuodžia taškytis po balas. Mazge vėliau belakstydama ir nosim į balą įgriuvo. Žinoma, pradžioj rėkimas net septintam aukšte girdėjosi, kur jau nesigirdės turint tokią gerklę, bet netrukus šlapias mažius buvo piktas ir rėkė todėl, kad nebeleido į balą. :)
O mes su padaužiukų tėčiu ėjom į gimtadienį restorane. Seniai seniai tokiam bebuvom. O ką daryti, jei dviejų bėdelių vakarais nieks nenori imti? Bet šįkart įsiūlėm močiutei ir tetai Jajai, ir dargi nesulaukėm jokio prieštaravimo iš vaikų pusės.
Nors daug kas ir stebisi, bet Al Diwan apsilankiau pirmą kartą. Kažkodėl daug kam atrodo, kad jei kažkada mokiausi pilvo šokio, tai turiu būti šimtus kartų apsilankiusi šių šalių maisto restoranuose, ypač tuose, kur šoka pilvo šokį. taip pat kaip yra manančių, kad jei buvau Indijoje ar Japonijoje, tai pas mane namie pilna tų šalių rūbų, suvenyrų, daiktų ir pan. Bet nėra. :)
Įdomi vieta, sakyčiau. Iš to, kaip atrodo iš lauko, vietos prie pat stoties turgaus, pati niekada nesugalvočiau užsukti. Bet dabar buvom pakviesti į gimtadienį. Vidus nuteikė maloniai. mandagios ir labai malonios padavėjos, apsirengusios tautiniais rūbais. Oficialiai maistas kaip ir libanietiškas, bet interjere yra ir egiptietiškų akcentų. Žinoma, staliukų prigrūsta, ir visai vakare, kai ant kiekvieno staliuko buvo rūkoma po kaljaną ar po du, viskas skendėjo dūmuose. Bet, laimei, netrukus buvo pravėdinta. Maistas? Skanu. bet daug nepakomentuosiu, nes jis buvo užsakytas ir patys nepasirinkom. Pilvo šokis- tikrai patiko. Nors šokėjai tarp staliukų neliko daug erdvės pasireikšti. Ar sugrįšiu? Nežinau, gal kai vaikai ūgtels, bet kitiems tikrai rekomenduosiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą