Ši buvo būtent tokia- ilga ir sunki. Bent jaud arbo dienos. Tik ne tiek dėl darbų...
Buvo kelios mažiau miegotos naktys, spėjau įsitikinti, kad tebeturiu nuojautą ir gal kiek tingų, bet vis tiek angelą sargą. Likom be mašinos kuriam laikui. Et, buvo kas buvo. Svarbiausia, kad viskas baigėsi gerai.
O didžiausia ir kartu vienai panelytei jau seniai žadėta naujovė buvo naujas namų gyventojas. taip taip, jūrų kiaulytė, kas gi dar. Dar nedidukė, dviejų mėnesių su trupučiu. Penktadienį parsinešėm. Net nežinau, ar kartais Silvija jos labiau bijojo, ar ji Silvijos. Vardas irgi jau buvo išrinktas: Murkytė. Bandžiau perkalbėti dėl Morkytės, bet nepavyko. Na ir tegul, negi gaila. O aš senokai jau nebuvau mačiusi tokio laimingo ir besididžiuojančio Silviuko. Taigi veiksmo pas mus kuo toliau tuo labiau netrūksta. Tik pirmą vakarą ji buvo rami, o šiandien įsidrąsinusi rodo charakterį, bendrauja ir kriuksi bei kvyksi kai tik netingi. Abi panelės kur buvę kur nebuvę jau sukišę nosis kalbina. ir dar ką nors pakomentuoja ar paauklėja, kaip šįryt Ignėja. Vos nenugriuvau iš juoko: "Murkyte, ko tu čia visur prisisiojai tais mažais kakučiais?" Rimtas klausimas, ir labai rimtas žodžių dėliojimas. :D
O naujoji gyventoja ne tik įsigudrina dėmesio reikalauti, bet ir sugebėjo iš gan nežemos dėžutės išlipti (taip taip, narvelio dar neturim) ir baisiai patenkinta tyrinėjo kambarį. Ir kiek protestavo, kai nakčiai perkėlėm į aukštą dėžę... Žodžiu, turiu dar vieną charakterį ant savo galvos. Bet Silvija jau spėjo nuraminti: mama, ji kaip Ignytė, iš pradžių pabūna gera, o paskui kaip prasideda nesąmonės ir rėkimai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą