Prisipažinsiu, giminėms niekada labai daug sentimentų nejaučiau vien todėl, kad jie giminės. Vieni patiko, kiti mažiau, bet užaugusi tikrai nejaučiu įsipareigojimo su jais dėl šios priežasties bendrauti. Kai buvau maža turėjau daug labai didelių pusbrolių ir pusseserių iš mamos pusės. Iš tėčio pusės su sese esam viduriukas. Bet vyresniųjų pusbrolio ir pusseserės nemačiau kokių 25 metus. Vienas iš jų žinau kaip atrodo, visagalis facebookas. ;) Iš jaunesniųjų bendrauju su viena. ir tikrai nuoširdžiai galiu pasakyti, kad nejaučiu jokio piktumo ar gailesčio, kad kai kurie nebendrauja. Ir net neįdomu kaip dauguma gyvena. Ir kiek save pamenu, vaikystėje tos giminių reikšmės irgi nejaučiau. Dauguma smagių atsiminimų susiję su mamos draugių vaikais, o ne giminėmis.
Mano mamai giminės svarbūs. Ir panašu, kad tai šiame gyvenimo etape labai svarbu Silviukui. jau žiemą vis paklausinėdavo, kodėl kiti vaikai daržely turi pusbrolių ir pusseserių, o ji ne. Ką darysi, yra kaip yra.
O savaitgalį ta proga, kad pamatyti daugiau giminių Silviuką įsiūliau vežtis į kamajus, į mišias už prieš 20 metų mirusį mamos vyriausiąjį brolį (vienas iš nedaugelio giminių, kurį visada atsimenu su šypsena ir meile). Ir ji grįžo švytinti. Gi tiek giminių ir pusbrolių/pusseserių atsirado. Kas, kad antros eilės, kam čia tokios smulkmenos rūpi. :D Bet su tokiu pasididžiavimu vardino visus vardus, klausė, kada su kuriais susitiksim ir turbūt pasigyrė jei ne visiems sutiktiems žmonėms, tai bent kas antram. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą