Bet kadangi išvežėm pas močiutę, senelį ir tetą "Joviliūtą", kaips ako Ignėja, kur būna apšokinėtos, pildomi vos ne visi norai ir skaniai primaitintos, daugiau prieštaravimų nebuvo. O mes palikę vaikus pajudėjom Novaraisčio link. Ne taip ir toli, bet šitos vietos visai nežinojau, net pavadinimas negirdėtas buvo. Buvom susitarę susitikti prie stebėjimo bokštelio. pasukę iš pagrindinio kelio kurį laiką dardėjome miško keliukais, vėliau pasukome į dar mažesnį ir netrukus buvome jau ten. Tomas ir dar keli kursų dalyviai jau laukė mūsų ten. Galėjome rinktis iš kelių datų, tad buvo ne visi. Nors 12 ne taip ir mažai. Jau buvo "dėdė eigulys", kaip kartais jį vadiname, plepios bobulytės, vyresnių žmonių porelė, abu jaunieji vyrukai, du rečiau matyti jaunuoliai (čia aš mergaitiškai pasvarstysiu, taip ir nesupratom- porelė ar ne, nors apie mus per tą įprotį laikytis už rankų turbūt niekam nekilo klausimų), mes ir Tomas. Išlipus iš mašinos atsivėrė puikus ir kiek netikėtas vaizdas. P iš bokštelio, į kurį netrukus įsiropšėm, jis atrodė beveik taip pat.
Netrukus kiek su nuotykiais, bet pajudėjome iki išėjimo vietos. O nuotykis ir nesklandumas buvo tai, kad pusė mašinų vedaami Tomo ėmė ir nurūko, o mes kiti gal 20 minučių sugaišome kol juos radom. Bet bent jau krtu klaidžiojom... Nors nuotaiką kiek apgadino. Su padužiukų tėčiu taip ir prisiminėm puikų praėjusio savaitgalio organizavimą. Nebūtų ten kariškiai...
Bet buvo kaip buvo, užsidėjom kepures nuo saulės (netgi aš jau tokią turiu :D), įsimetėm gerti ir su visais ptraukėm pirmyn. Tenka apagailestaujant prisipažinti, kad kaip į kursus ėjau ne dėl pėdsakų, o dėl žinių pie gyvūnus, taiip ir čia ne pėdsakai man labiausiai rūpėjo... Beveik iš karto prie nediduko karjero, prie be galo gražių tarsi debesėliai suaugusių smilgų ir burių drugelių pastebėjom stirnos pėdsakus. Tyliai pasidžiaugsiu: kaip geraia, kad pėdsaakų fiksavimas buvo komandinis: buvo kas maatavo, žiūrėjo, užrašinėjo. O aš galėjau tik linksėti. bet jei ką, pagrindinius pėdsakus atpažįstu, Tomas puikiai atliko savo darbą. :) pasvarstėm kaip ir kur stirna nuėjo ir kokiu būdu- šįkart eidyne. Ir taip toliau geras tris valandas vaikščiojom po mišką: dairėmės, stebėjom, pasiskindavom po kelias mėlynes ar avietes, vaikėm būrius musių, juokėmės, ir netgi darėm gipsinį manguto pėdučių antspaudą. Nors iš gyvų matėm tik paukščių ir žaltį. Bet kaip gražiai ir vikriai tas mažas juodas žalčiukas prašliaužė... :)
Bet grįžkim prie pėdsakų. Reikia pripažinti, kad dairytis pėdsakų yra daug smagiaua ir įdomiau nei gali psirodyti. Ypač su tokia kompanija ir tiek smagių komentarų. Prie berods antro stirnos pėdsako kažkas pajuokavo, kad gal čia ne stirna, o pžka. Bet tuoj pat buvo linksmas vieno iš dalyvių atsakymas: bet tada šalia būtų bobutės pėdsakas. :) Kitoje vietoje irgi prie stirnos pėdsako (jų ir mangutų pėdsakų buvo daugiausia) Tomas paklausė, kieno dar galėtų būti šis pėdsakas. Katino, atsakaė vienas iš vyrų. Čia gi kanopinis, pasipiktino viena iš bobulyčių. Batuoto katino, ramiai pratęsė tas pats vyriškis. Ir taip toliau. Tad nereikia turbūt stebėtis, kad laikas lėkte lėkė. matėm dar briedžio, šerno ir tikriausiai vilko pėdsakus, veiklos žymių. ir daug batų pėdsakų. :D kaip juokėmės ir juos beveik jau mokam atpažinti: moteriškas, guminiai batai, 37 dydis,- ramiai komentavo "dėdė eigulys". Ir aplink ir vėl skambėjo juokas. :)
Tik musių ir visų kitų skraidančių baisių padarų galėjo būti mažiau. O jų buvo daug, nematytų ir baisių. Ech, kiek gaila, kad ryt nepavyks sudalyvauti šiame žygyje susipažįstant su vabzdžiais. net vaikus buvau suradus kam palikti, bet einam į gimtadienį... Nieko, gal kitą kartą.
Ech, kaip gaila, kad pėdsekystės kursai kitą savaitė jau baigsis... mielai eičiau visą vasarą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą