Mūsų tėtis dabar komandiruotėj. bet vaikai kažko netapo supratingesni ir ramesni, nor tėčio pasiilgti spėjo. Reiktų girdėti kokiais balseliais su juo čiulba telefonu. :)
Gal jau pasakojau apie mūsų rajone gyvenantį pagyvenusį vyriškį su kažkokia protine negalia. Jis kiekvieną kartą eina sveikintis, bando kalbėtis, tik kad aš nelabai žinau ką jam pasakyti. O vaikams kaip ir priklauso aiškinu, kad yra kitokių žmonių, jų nereikia bijoti, nereikia juoktis ar spoksoti, o reikia draugauti. ir panašu, kad nors kas galvelėse liko. Vakar vesdama jas iš darželio ir sustojus prie supynių tolumoj pamačiau šį vyriškį. Jau sakiau tyliai pastovėsim ir praeiis, bet kur tau, manškės kad užrėkė: mama, ča tas dėdė kur pažįstam, einam sveikintis. Ir jokie mano išsisukinėjimai nepadėjo. Dar ir moralo sulaukiau, kad reikia draugauti. Taip ir teko pareiti kartu. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą