Čia turbūt viskas gali būti man pritaikyta. O turint du greitai augančius vaikus, įsivaizdavimą kaip jos turėtų būti rengiamos, vieną dukrą, kuriai labai svarbu būti gražiai ir ribotą biudžetą apie drabužius ir batus tenka nemažai pasukti galvą. Net susimąsčiau nuo kada ją smarkiai suku. Gal nuo tada, kai Silvijai suįjo pusmetis ar metai? ir vis labiau ir labiau.... Juk puikiai dar prisimenu kaip vaikystėj norėjau puoštis...
Bet apie viską iš eilės. Šiandien belaukiant kol mano mazgės padainuos Lukrecijos močiutė bekalbant apie kitus dalykus papasakojo, kad dailės būrelyje yra labai puošiama mergaitė, kurios batai, pasak kitų mamų, puošiami svarovskiais. Ir pakomentavo: va čia tai tuštybė.
Tos mergaitės nemačiau. Ar tuštybė nepakomentuosiu. Nors žinau, kad nemažai mano pažįstamų apie vaikų rengimą turi kitokią nuomonę nei aš. O aš... aš tose mažose akytėse matau didelį norą ir džiaugsmą. Be to, nebūkim naivūs, gyvenam visuomenėje, kurioje tikrai sutinka pagal rūbą. Ne, ne pagal brangumą, gal labiau pagal mokėjimą suderinti, prisitaikyti prie savęs ir atrinkti progą. Ar aš tą moku? Tikiuosi, bet čia spręsti kitiems. Bet kiek pamenu Silviją jai visada tai rupėjo. Iki šiol juokinga prisiminus, kai ji dar nekalbėdavo, bet bodžiukus "išbrokuodavo" pagal spalvą. :) Buvo žaliasis periodas, po to žydrasis ir dabar nesibaigiantis rožinis. Bet iš kitos pusės aš rami, kad 90 proc. atvejų Silvija pati apsirengs pagal progą, švariai ir į temą. Dar ir pasirūpins kad tėtis ir sesė tinkiamai apsirengtų. :) Džiaugiuosi, kad ji žino, kad teatras nėra ta vieta į kurią einama su treninginėm kelnėm.
Pinigų į aprangą daug investuoti negaliu, tad tenka investuoti laiką ieškant. Aišku, turi būti patogu, gražu ir "atlaikyti" ne tik Silvijos nešiojimą, bet ir sulaukti Ignėjos. Reikalavimų turbūt nemažai...
Neseniai su Jolita per skype diskutavom apie rūbų kiekš. Tokių rimtesnių rūbų, kaip striukių. Taip pat ir batų. Taip, maniškės turi po lietaus kelnes, pora guminių batų. Bet kaip smagu jas matyti besiduodant balose ir iš paskos kartais pralėkti. :) Ir taip prisiminti, kad ir kažkur manyje šalia pavargusios ir amžiais susirūpinusios mamos dar tūno vidinis linksmas vaikas. Turiu po kelias striukes ir batus, kad kažkam sušlapus ar išsitepus nereiktų sėdėti namie. O išsivoliojus lapų krūvoj visko būna. Arba keliais perėjus per purvą. :) Tuštybė? Gal. Bet aš tai įvardinu kaip patogumą ir pagalbą sau, kad nereiktų kasdien skalbti ir lyginti. Ar... sėdėti visą dieną namie sušlapus batams.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą