Tikrai nelabai įtikėtina, kad susirgau pirmoji aš. Ir toks bjaurus virusas, kai norėjosi tik gulėti ir kitkam nelabai yra jėgų. Tai ir gulėjau... Taip taip, antrą kartą gyvenime turėjau nedarbingumą. ir tik penktadienį jau norėjosi kažką daryti, o ne tik miegoti.
Bet negi įdomu čia kalbėti apie ligas. Tuo labiau mano. Savaitė vis tiek lėkte pralėkė, ypač ši diena, šeštadienis. Ir dabar, užmigus vaikams, labai smagu paveikti tai, kas man įdomu. O šįkart.... paskaityti apie Aralą. Čia turbūt net dviejų priešistorių reiktų. Iš vaikystės, tos, kai jau mokėjau skaityti ir graužiau visas knygas iš eilės, atsimenu seną apiplyšusį kažkurio iš pusbrolių ar pusseserių geografijos vadovėlį ir kad ten buvo rašoma apie Aralo ir Kaspijos jūras. Mokykloje per geografijos pamokas jas turbūt pora kartų paminėjo, o daugiau apie džiūstančią Aralo jūrą užtaikydavau paskaityti Delfi ar dar kur.
Antra šiandienos skaitymo "priešistorė". Neseniai padaužiukų tėtis neišsisuko ir teko Ignėjos grupėse pasakoti apie šiukšles ir rūšiavimą. Kadangi plepys Silviukas kas be ko grupėje papasakojo koks jos tėtis protingas, viską žino ir kitus moko, kitą savaitę jam teks eiti ir į Silvijos grupę, kur jau 4-5 metų vaikams pasakos apie vandenį. Džiaugsmu netrykšta, bet ko gi nepadarysi dėl savo vaiko laimės. Juk taip gera didžiuotis savo tėvais.... Čia mes irgi bandom džiaugtis tuo laiku, kai savo paršiukams atrodom protingi ir įdomūs. Net nepamenu, kur nuklausiau pasakojimą tokį brolių pokalbį: penkiametis svajingu balsu sako: "Mano tėtis pats stipriausias, gudriausias ir protingiausias", o dvylikametis brolis atrėžia: "praeis trys metai ir suprasi, kokie durni tie mūsų tėvai". Taiklu? ;) Bet grįškim prie antrosios priešistorės. pas Silviją kalbės apie vandenį. Ir kartu mąstydami apie ką reiktų kalbėti, kartu pavarčius mano labai mėgstamą http://www.generationawake.eu/lt/# puslapį ir kalbėdami apie taršą, saugojimą ir tausojimą, prisiminiau apie Aralo jūrą. Tad nenuostabu, kad dabar sėdžiu ir skaitau vieną internete rastą magistro darbą šia tema. Bent jau man labai labai įdomu ir sužinojau labai daug naujo. tenka gėdingai prisipažinti, kad apie Saltono ežerą net girdėjus nebuvau, o kad mažėja Čado ežeras irgi nežinojau. Aišku, galima paklausti kam to reikia. Bet kaip ir Silvijai, man taip gera žinoti....
Kas dar? Kaip juokiausi padaužyčių tėčiui, mūsų vaikai lanko nuostabiausią darželį, nes šiemet rudenėlio šventės darbelį būdami darželyje darė patys vaikai, o ne tėvai namuose. Kaip man tai patinka. :)
Šiandien pagaliau pavažiavome konke. Net mažoji jau spėjo išmokti teisingą pavadinimą. O jau nekantravo abi... Kas yra konkė ir kaip ji atrodo galit paskaityti čia. Toks savotiškas vežimaitis. Ilgokai jo teko luktelti prie soboro, kol neskubiu žingsniu arkliai nužingsniuos per Laisvės alėją ir grįš atgal. Bet matėsi, kad maniškės nesitrauks nei žingsnio. ir kiek laimės buvo kai sulaukėm. :) nedaug į ją telpa žmonių, tad akimirksniu visos vietos buvo pilnos, o Silvija malėsi man ant kelių klausinėdama apie arklius, jų vardus ir važiavimo ypatybes. Lėtai judėjome Laisvės alėja. Matėsi, kad vieniems konkė buvo jau matyta, kiti praeiviai sustodavo ir nustebę žiūrėdavo. O mano panelės išdidžiai mojavo pro langą. Ir išties, centras pro konkės langą atrodė kiek kitaip. Tik Silvija beplepėdama spėjo padaryti išvadas, kad konkėj nepatogu, nėra langų, kieta, lėtai važiuoja, barška ir dar arkliai kakoja, tai daug geriau važinėti mašinom. :)
Tad tokia buvo šiandieninė pramoga. Ryt šeimyna keliauja į kačių parodą. Be manęs, žinoma, kur ten aš su savo alergija....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą