Kiek aš save atsimenu ir kiek man pasakodavo mama ar mamos draugės, aš visada norėjau turėti vaikų. Dar tada, kai vyras prie vaikų atrodė tiesiog kažkieno sugalvotas priedas, kaip dabar Silvijai ir Ignėjai. Silvija žino, kad vaikus nuo debesiuko kviečia dviese. Bet jis toks bereikšmis priedas, kad geriau palnuoti gyventi su sese, nes panašu, kad taip atrodo būsiant daugiau pagalbos. :) :) :) O mažoji tiesiog patenkinta linksi ir galiu užtikrinti, apie jokius vaikus dar negalvoja.
Vaikų nenorėti kartais pradedu dėl šitų dviejų siautėjančių vaikigalių, kurios taip puikiai veda mane iš kantrybės, stebina, kai jau atrodo, kad niekas nenustebins, baigia apkurtinti ir t.t. Aš tikiu, kad man beaugant mano mama tikrai ne kartą pagalvojo, kad man reiktų turėti tokią kaip aš, kad suprasčiua, ką reiškė auginti mane. Bet panašu, kad gavau ne dvigubai, o keturgubai. O man belieka eilinį kartą griebtis už galvos ir užjausti kaimynus dėl vaikų triukšmo... Ir vėl galvoti, galvoti, galvoti, kaip tą perteklinį užsispyrimą nukreipti taip, kad man būtų lengviau gyventi ir jos pasiektų tai, ką apie ką svajos.
Ech, šiandien Silvija daug ožių ir išmonės parodė. Ir viskas tik dėl palapinės-namelio. Bet ne apie tai aš. man daug labiau patiko pokalbis su Ignėja virtuvėj. Skau: Ignyte, ar patinka, ar gražu kai sesė rėkia? Ne, sako, negražu. Ta proga bandau ir ją paprotinti: Ignyte, ir kai tu rėki negražu... Nes charakterį demonstruoja irgi nemažai. Ir tada atsisuka ji pasižiūri į mane nuoširdžiai išpūstom akytėm ir sako: mamyte, bet aš rėkiu gražiau....
Va taip.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą