Ir vėl nauja savaitė. :) Nepasakyčiau, kad puikiai atsimenu vasaras kai buvau tokio amžiaus kaip Silvija, bet šiaip ar taip jas leisdavau mieste, nes mano net ir trumpi išvažiavimai į kaimą baigėsi kai man buvo kokie 6 metai. Ir nepasakyčiau, kad tai buvo blogai. Buvo kiemas su daugybe vaikų. O į darželinius ar tuos, kuriuos visai vasarai išveždavo į kaimą žiūrėdavom su tokia vaikiška panieka. Į pirmuosius dėl to, kad pietų miega, o kitus- kad tėvai atsikrato, kaip mes tada sakydavom. vaikiškas mąstymas...
Mano irgi miestinukės. bet ir tikiuosi ir manau, kad vasaros joms nėra nuobodžios. Visų pirma jos dviese, o antra, aš dar galiu pasidžiaugti vasara su jom. Ir nors mokamų pramogų nelabai išgalim, bet ir nemokamų galima rasti daug. ir gera būti visada kartu. :) Taipogi nepasakyčiau, kad mūsų vasara rami ir lėta. Turbūt ne mano charakteriui. :)
Vakar pagaliau važiavom atlikti seniai planuotą darbą. Per visas kišenes, rankinukus ir pan dar susirinko lietuviškų smulkių centų, tai susiruošėm į Lietuvos banką jų iškeisti. Aš jame esu buvusi prieš tai tik kartą, kai reikėjo darbo reikalais.
Mano panelėms patinka nematytos vietos. O ir mano akim žiūrint šis pastatas įspūdingas. Sunkios durys, tokios pat masyvios ir besisukančios medinės durys. Didžiulės erdvės. Pasukame kur užrašas "Monetų keitimo aparatai", o malonus apsauginis paaiškino kruis iš jų lito centams, kuris euro. Ignėja tuoj sugebėjo pagirti: Tu geras dėdė. Net paraudo vargšas. :D Ir abi sukišusios nosytes žiūrėjo kaip subėrus centus ir juos skaičiuojant keitėsi skaičiukai. Daug daug suvalkiečių genų turinti Silvija tuoj pasipiktino, kad gausim tiek mažai. Bet kiek mes jų ten atnešėm... O tada su gautu čekučiu ėjom į didžiają salę su kolonom. 24 :) ir gražu ir liūdna kažkiek, kai matai, kad dirba tik vienas langelis. Bet maniškėms įspūdį padarė, nes vakare bent tris kartus viską pasakojo tėčiui.
Po to dar nukulniavom pasiimti iš dalintojos per tarpininkę atsisiųstų pižamų rudeniui darželiui ir patraukėm į Megą. Ant tų pačių vis dar neatsibostančių balansinių dviratukų. Visą megą apvažiavom, kadangi žmonių nebuvo daug. Ir Ignėja pagaliau išdrasėjo. Ir visi praeiviai sveiki ir nesuvažinėti. :D
Ir dar buvom bibliotekoj. Knygas pusiau pačios rinkosi, pusiau aš siūliau. Vieną jau ir suskaitėm:
Turim mes šią pasaką didelėj senoj knygoj, bet Ignėjai labai patiko paveiksliukai. Nors paklausius reziumavo: per daug keistų žodžių. ;) O man tie seni įprasti paveikslėliai, nors irgi savotiški, daug mielesni...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą