Trumpas pajūris

Mes kaip visada: aš su Silvija labai norėjom, tėtis sutiko, o Ignėja neaišku ką mąstė, bet šįkart neturėjo kur dingti. Tad  susiruošėm padėti tėčiui patikrinti Melynosios vėliavos paplūdimių. Taip taip, bėgte. Su tam tikrais savais ritualais ir sustojimo  vietom. Bet bent jau man smagu, ir panašu, kad ir panelėms patinka. O tėtis kantriai atbūna....
geros maniškės keliauninkės, tik vapro supynes sunkiai išeina pravažiuoti. vieną būtiną sustojimo vietą turim, gal jau minėjau apie Vėjukus. Ten pastatytos supynės tiesiog kiek kitokios. maniškėms vis dar topas tas ratas, kurį galima sukti pačioms sėdint viduj. Kaip ir meškos, grybo medinės skulptūros.
Nieko daug šįkart nepamatėm ir nenuveikėm. Tiesiog jūroj braidėm. O bangos buvo nemažos. Bent jau vaikai pirmą kartą matė tokias. Ir aš senokai. Kai atsistoji toli toli nuovandens, o kas kelinta banga ima taveir pasiekia. tada būna daug daug Ignėjos kikenimo ir Silvijos strakinėjimo. Arba nubaudžia, kai tėtis neatsargiai atsuka jūrai nugarą, aptaškydamos gan smarkiai. maniškės reziumavo: visą laiką norim tokios jūros. O aš gal šiltesnės norėčiau....
Kas dar?Baigė Silvija kankinti neatsakomais klausimais, pradėjo Ignėja. Antras mėnuo gvildenamas klausimas kaip išsivystė  žmonės, kiti gyvūnai ir t.t. Ir aratgal galim į beždžiones pavirsti ir kaip. Va taip.:)