Aš kiekvieną rytą atsimerkiu, pasiraukau, kad šalta (taip taip, šildymo dar nėra, o aš jo taaaaip laukiu), pasiklausau kad lyja už lango ir staiga užsinoriu būti Ignėja, kuriai visai nusispjaut ar lyja ar ne. Kuriai vis dar smagu sukišt rankas į paltuko kišenes, užverst veiduką aukštyn ir skaičiuoti, kiek lašų liko annt nosies. ir kuri niekaip nesupranta kodėl mama taip nenori, o stovi su savo žiemine striuke susitraukus ir nelaaiminga. bet vilties dar neprarandu, gal anūkų sulaukus mokėsiu taip džiaugtis? Šiandien ryte Ignėja lifte labai rimtai svarstė, kad gal ir verta užaugus vaikų turėti, nes mama su tėte gali nebeturėti ką veikti. O kartu liftu važiavusi moteris vos tramdė juoką.
Juokingas tas mano mažius. Savo įrodinįjimais, kad kai ji būna Igniūtis, tai ji apie save gali sakyti jis, nors vis tiek būna mergaitė. :P Savo užsispyrimu ir darymu ko nori, bet mokėjimu paaiškinti kodėl. Pvz. kažkurią dieną važiavom vakare picos valgyti. O po visų pramogų , jau prie namų, staiga sumąstė, kad liks mašinoj ir laikėsi įsikabinusi kėdutės, tad teko eilinį kartą rėkiančią neštis. Bet kitą rytą ramiu veidu paaiškino, kad taip elgėsi todėl, kad būtume tikri, kad savo vaiką iš picerijos parsinešėm. O vakar, pajuokavus, kadgal šiandien nori parėkti į kėdutę įsikabinus rimtai atsakė, kad negali, nes tuoj bus kakės Makės laida, bet ji tikrai tai galės padaryti penktadienį, jei tik nepamirš. :)
Man kartais būna labai keista girdėti, kai vaikai auginami be jokios prievartos. prievartos plačiąja prasme. Bet arba ten būna vienas vaikas, arba abu tėvai nedirba. Arba vaikai be nuomonės. :D nes pas mus nuolat išsiskiria nuomonės. Viena nori visur eiti, kita nenori niekur. Kartais žinoma reikia vaidmenimis dar susikeisti. Ir kai viena cypauja prie durų, kad tuoj būrelis, o kita cypia, kad niekur neis, o aš viena su jom, kažkuri vis tiek turės daryti ko nenori...
O nenori visko dažniausiai Ignėja. Ir vėl tas pats su būreliu. Iki šiol stebiuosi kodėl tėtis mokėjo už abonentą miegančiuose drambliuose. Nes po dviejų kartų mano gražuolė nusprendė kad jai sunku, neįdomu, nenori, nes argumentas, kad abonentą išnaudos sesė nebesuveikė. Ech ta seseriška meilė, kai padarys ko nenori, kad tik sesei neatitektų :D
Tad labai neramiai išsivedžiau nekantraujančią Silviją. O neramiai dėl to, kad šitas vaikas turi labai daug norų, yra totali perfekcionistė, tik kartais nesuvokia, kad ne visiems duota fizinė veikla... Ir ko gero žiūrint iš šalies kai kam atrodo, kad apsileidus mama vsai neskatino vaiko sportuoti todėl jis tiek tesugeba. O juk tokiam lygiui kuris pasiektas dabar buvo daug pastangų ir daug sportinės veiklos, sporto būrelių... Žinoma, visi kiti vaikai jos grupėj buvo puikiai laipiojantys. Sėdėjau aukštai, žiūrėjau į savo užsispyrusią mažylę (na taip, taip, juk jai dar tik 6 m, kas, kad to ūgio daug) ir kokius tris kartus vos neapsiverkiau. Dėl tų matomų pastangų, dėl to noro, beviltiškumo ir supratimo, kad kai kam neduota. Va mažasis paršelis tingėjo lipti, bet ji bent teoriškai arba tam norui atsiradus matė ir gaudėsi kur geriausiai kabintis ir kojas-rankas dėlioti. Silvija sunkiai... Kaip tada visai mažytei, kai kantriai ir ilgai mokėm kaip lipti sienele/kopetėlėm aukštyn ir žemyn, o dauguma iš pirmo pabandymo patys užlipdavo. Drąsinau kiek galėjau, išsijuosus gyriau, o viduj buvo liūdna liūdna...
Na va, pasiskundžiau. Bet turbūt ir vėl rudeniniai lietūs kalti, ne kitaip. ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą