Gudrūs žodžiai

Silvija nuo mažens domėjosi žodžiai, jų reikšmės ir perkeltinės prasmės. O Ignėjai tai pradėjo rūpėti tik neseniai. Bet kartais šitas mažas paršelis išdykauja, ir perkeltines prasmes pritaiko tiesiogiai. Pvz. į pastabą, kad nereikia dėl kiekvieno nieko lįsti į užpakalį atsakė žibančiom akytėm ir gudria šypsena: aš tuoj kai įlysiu... :)
O neseniai kalbėjom apie strazdanas, pigmentines dėmes, apgamus ir pan. mažytei sakiau, kad apgamukas ant rankos todėl, kad mama ją pasižymėjo. Seniai ji tuo nebetiki. O šiandien bekalbant apie piešinius pamiršo reikiamą žodį ir labai smagiai nuskambėjo pokalbis.
Silvija: Aš tuoj nupiešiu mamos portretą, tikslų!
Ignėja: Viską tiksliai? Visas mamos... (pamąsto ir neprisiminus sukasi iš padėties)... pigmentines dėmes?

Slibinai ir drakonai

Pirmadienį Silvija Dailės būrelyje gavo užduotį: nupiešti Slibiną. Nelabai lengvai ta užduotis pasidavė ir visai džiaugsmo nebuvo. Bet mano akim žiūrint visai gražus išėjo: rudas, su rožiniais sparnais. O Ignėja vakare paklausė, kuo slibinas skiriasi nuo drakono. Jei nuoširdžiai, net susimąsčiau. Bandžiau aiškinti, kad mūsų pasakose buvo slibinai, Rytuose juos vadino drakonais, o amerikos filmukuose jau viskas susipainioję. Silvija bandė klausinėti apie skirtumus. Iš pradžių sumąsčiau apie galvų skirtumą (3,7,9 slibino galvos ir viena drakono), bet pagooglinus vakare supratau, kad ir čia ne visai gali būti tiesa. O dailės mokytoja dar pasakė, kad prieš keletą metų ši užduotis vaikams buvo lengva, o dabar darosi vis sunkesnė. Silvija senąją animaciją irgi nedega noru žiūrėti. O pasakas kur dalyvauja slibinai nelabai dažnai skaito. Bet reiks pasitaisyti. :)

Mažasis plepsiukas

Penktadienį su Ignėja važiavom pasiimti sesės iš mokyklos. ir per tas gal 7 minutes tiek išgirdau... :) Tas mažas mielas plepsiukas. :) pastaruoju metu abi mano panelės ginčijasi pas kurią aš gyvensiu kai jos užaugs. ir niekaip netiki, kad tada gali su mama nebenorėti gyventi. :) Ir meiliu balseliu Ignėja pasakoja:
-Tu, mamyte, gyvensi pas mane. Aš tau duosiu gražų kambarį. Apstatysim kaip nori. ir aš užrakinsiu, kad tu visą laiką turėtum ramybę. O kai norėsi išeiti man paskambinsi.
-O jei tu ne namie būsi?- smalsauju.
-Tai nieko tokio, ramiai palauksi kol aš grįšiu.
Ir toliau sau ramiai pasakoja:
-Ir valgyt tau visko duosiu. Ir picos, ir ledų.
Staiga nušvinta ir svajingu balseliu pratęsia:
-Net picos su ledais....
Aš susidomiu:
-O bus skanu?
-Tai jei nebus, galėsi atskirai suvalgyti, iš pradžių ledus, o po to picą.


Senelis rusyje rado lėlę, kurią vaikystėje "paveldėjau" iš pusbrolio. Pakirpti plaukai, flamasteriu nupiešti auskarai. Tik su sese niekaip neatsimenam kuri tuos auskarus piešėm, abiem atrodo, kad kita.
O Igniūtis aišku mamos pusėj:
-Mama, aš žinau kas auskarus piešė. Sėdėjau ant savo debesiuko ir su teleskopu žiūrėjau. Aš mačiau, kad teta Jovilė piešė!

Rūkas

Šįkart rytinis rūkas taip ir neišsisklaidė... Aš ta, kur nemėgsta rūko. O igniūūtis net šokinėja iš džiaugsmo ro langą pamčius rūką. Ir patenkinta sako, rūka-rūka-rūkanosis. Čia jos naujadaras iš kažkokio kito žodžio. :) O man po vakarykštės gražios dienos norisi tokios dar vienos...
vakar su Silvija buvom Zoologijos sode. Čia ta proga, kad atnešė gilių į mokyklą, čia ta gilių rinkimo akcija, kuri vyksta kasmet. Iš anksto aišku nepasirinkom, abi kiek bambėdamos parinkom, aš dar šiltoj orkaitėj palaikiau, kad nesupelytų mokykloj per savaitgalį, nes aišku, tądien buvo drėgna. Ir nustebau, kai Silvija papasakojo, kad gilių atnešė tik trys vaikai. Tad tie vaikai ir keliavo į zoologijos sodą. be jokio sąrašo ar popierinių kvietimų. nesidžiaugė kasos darbuotoja, bet įleido... O aš turbūt pirmą kartą zoologijos sode buvau spalį. dažniau pavasarį, kokį kovą nueinu. Diena buvo labai graži. tad nepaisant rėkaujančių vaikų minios visai smagiai pasivaikščiojom. labai daug gyvūūnų buvo arti. O Silvija, niekaip neapsisprendžianti kas yra vaikiška, o kas nebe (jau tikiu, kad ankstyvoji paauglystė dabar prasideda apie 8 m., o kai kam ir anksčiau), vaikščiojo ir cypavo-klykavo: o koks mielas, o koks gražus, o koks įdomus... Visa bėda, kad domėjimasis truko tol, kol buvo pasakomas tas sakinukas. :D O aš niekaip nepriprantanti prie tokių Silvijos pokyčių vietom juokiausi vietom erzinausi, vietom bambėjau. Bet abi išgyvenom. :) tad arti buvo stumbrai, pekariai, maros, guanakai, kengūros, ereliai skraidė, matėm kaip ibius gaudė, kad sukeltų į patalpą. Gan juokingas vaizdelis, jei ką.  Dar poros gyvūnų pristatymų paklausėm ir neplanuotai į kadrą papuolėm.

o kaip savaitės dienos praėjo ir vėl nepastebėjau. Vėl būreliai, vėl lėkimas, vėl ryt į darbą. bet vis ta maža viltis, kad kada imsiu ir pastebėsiu :)

Šalta...

Aš turbūt iš tų, kurios vis svajoja priaaugti svorio. Dėl vienos labai paprastos priežasties, turiu viltį, kad būtų visada šilta, o ne atvirkščiai. :) Štai ir šiandien, Buvau prasitęsti asmens medicinos knygelę ir su diiidele nuostaba žiūrėjau, kaip apie 55 m moteris nusimetė ploną striukytę ir laukė su bliuskute trumpom rankovėm. Tik geriau neklauskit kiek aš buvau apsirengus. :D
O šiaip kariaujam, draugaujam, pasibaram ir toliau gyvenam. Silvijai labai patinka choras, o į Vokiečių būrelį eina kaip į katorgą... Iš dalies aš ją suprantu: kalba tik vokiškai. Be to, ji mokymąsi supranta pažodžiui, o ne kaip daineles, šokius, žaidimus. Bet kaip nors. Bent tarimo išmoks. tačiau per tas dvidešmt minučių iki būrelio nelaiminga kokius tris kartus paskambina, ir dar atsiklausau po.
Užtat per dailę toks tinginys panelę užpuolė... Aš taip palaimingai bandžiau skaityti knygą, o Silvija vis ateidavo ką nors pasakyti. pavyzdžiui: įsivaizduok, pas mane nupieštam name 20 langų o mokytoja pasakė visuose ką nors nupiešti!!!!!!! :D

O Igniūtis ir toliau stebina ir juokina. kai Silvija neseniai užsinorėjo tapti mokslininke ir nebeplanuoja turėti viešbučio, aš jau kiek susirūpinau dėl savo sočios senatvės, bet panašu veltui. Ignėja savo idėjom jau tuoj lenks Silviją, tik gal detalumo  kiek trūksta. Bet viskam savo laikas. :)
O Ignėja diena pasiskundus kad ji niekada nesutaupys niekam, kai tiek nedaaug pinigų duodam (tik pamiršo paminėti, kad bėda ne davime, o išleidime), šįryt sugalvojo kaip gauti pinigų. Išleidus tėtį ir Silviją rengiu Ignėją į darželį. Aišku, kaip be slogos. Prašau išsipūsti nosį. O ji pamąsto ir staiga atšauna: 12 centų ir išsipūsiu. Išeinant prasideda ožiukai, tai lepteliu: gali nors kartą gražiai susiruošti? O ji po minutės mątymo  atšauna: galiu, bet duok 16 centų. Štai taip. :)

Rudeniniai lietūs

Aš kiekvieną rytą atsimerkiu, pasiraukau, kad šalta (taip taip, šildymo dar nėra, o aš jo taaaaip laukiu), pasiklausau kad lyja už lango ir staiga užsinoriu būti Ignėja, kuriai visai nusispjaut ar lyja ar ne. Kuriai vis dar smagu sukišt rankas į paltuko kišenes, užverst veiduką aukštyn ir skaičiuoti, kiek lašų liko annt nosies. ir kuri niekaip nesupranta kodėl mama taip nenori, o stovi su savo žiemine striuke susitraukus ir nelaaiminga. bet vilties dar neprarandu, gal anūkų sulaukus mokėsiu taip džiaugtis? Šiandien ryte Ignėja lifte labai rimtai svarstė, kad gal ir verta užaugus vaikų turėti, nes mama su tėte gali nebeturėti ką veikti. O kartu liftu važiavusi moteris vos tramdė juoką.
Juokingas tas mano mažius. Savo įrodinįjimais, kad kai ji būna Igniūtis, tai ji apie save gali sakyti jis, nors vis tiek būna mergaitė. :P Savo užsispyrimu ir darymu ko nori, bet mokėjimu paaiškinti kodėl. Pvz. kažkurią dieną važiavom vakare picos valgyti. O po visų pramogų , jau prie namų, staiga sumąstė, kad liks mašinoj ir laikėsi įsikabinusi kėdutės, tad teko eilinį kartą rėkiančią neštis. Bet kitą rytą ramiu veidu paaiškino, kad taip elgėsi todėl, kad būtume tikri, kad savo vaiką iš picerijos parsinešėm. O vakar, pajuokavus, kadgal šiandien nori parėkti į kėdutę įsikabinus rimtai atsakė, kad negali, nes tuoj bus kakės Makės laida, bet ji tikrai tai galės padaryti penktadienį, jei tik nepamirš. :)

Man kartais būna labai keista girdėti, kai vaikai auginami be jokios prievartos. prievartos plačiąja prasme. Bet arba ten būna vienas vaikas, arba abu tėvai nedirba. Arba vaikai be nuomonės. :D nes pas mus nuolat  išsiskiria nuomonės. Viena nori visur eiti, kita nenori niekur. Kartais žinoma reikia vaidmenimis dar susikeisti. Ir kai viena cypauja prie durų, kad tuoj būrelis, o kita cypia, kad niekur neis, o aš viena su jom, kažkuri vis tiek turės daryti ko nenori...

O nenori visko dažniausiai Ignėja. Ir vėl tas pats su būreliu. Iki šiol stebiuosi kodėl tėtis mokėjo už abonentą miegančiuose drambliuose. Nes po dviejų kartų mano gražuolė nusprendė kad jai sunku, neįdomu, nenori, nes argumentas, kad abonentą išnaudos sesė nebesuveikė. Ech ta seseriška meilė, kai padarys ko nenori, kad tik sesei neatitektų :D
Tad labai neramiai išsivedžiau nekantraujančią Silviją. O neramiai dėl to, kad šitas vaikas turi labai daug norų, yra totali perfekcionistė, tik kartais nesuvokia, kad ne visiems duota fizinė veikla... Ir ko gero žiūrint iš šalies kai kam atrodo, kad apsileidus mama vsai neskatino vaiko sportuoti todėl jis tiek tesugeba. O juk tokiam lygiui kuris pasiektas dabar buvo daug pastangų ir daug sportinės veiklos, sporto būrelių... Žinoma, visi kiti vaikai jos grupėj buvo puikiai laipiojantys. Sėdėjau aukštai, žiūrėjau į savo užsispyrusią mažylę (na taip, taip, juk jai dar tik 6 m, kas, kad to ūgio daug) ir kokius tris kartus vos neapsiverkiau. Dėl tų matomų pastangų, dėl to noro, beviltiškumo ir supratimo, kad kai kam neduota. Va mažasis paršelis tingėjo lipti, bet ji bent teoriškai arba tam norui atsiradus matė ir gaudėsi kur geriausiai kabintis ir kojas-rankas dėlioti. Silvija sunkiai... Kaip tada visai mažytei, kai kantriai ir ilgai mokėm kaip lipti sienele/kopetėlėm aukštyn ir žemyn, o dauguma iš pirmo pabandymo patys užlipdavo. Drąsinau kiek galėjau, išsijuosus gyriau, o viduj buvo liūdna liūdna...

Na va, pasiskundžiau. Bet turbūt ir vėl rudeniniai lietūs kalti, ne kitaip. ;)

Spalis

Rugsėjis buvo kažkoks kupinas bėgimo, nuovargio, bandymų viską pergalvoti ir suplanuoti ir paprasčiausiai prisitaikyti. O aš kažkaip supratau kad aš labai labai pavargau... Bet nieko, kaip nors. Šį mėnesį mažiau dirbsiu. Bet jei ką daugiau ilsėtis turbūt neišeis. Bet nors po truputį kokie pokyčiai vyks. :)
Gal ir susidėliojom visus būrelius ir kitas veiklas, nes kartais atrodo, kad Silvija į mokyklą eina ne mėnesį, o jau gerą pusmetį. O gal taip yra todėl, kad nei karto nebuvo jokio cypimo, ašarų ar kitaip išreikšto nenoro eiti į mokyklą. O kai dar po poros metų cypliukas Ignėja pradės eiti į mokyklą, ir galbūt taip pat su noru, dar labiau atsipūsiu. :) Silvija nuobodžiauja šiek tiek mokykloje, aš bandau kompensuoti būreliais ir gaunasi kas gaunasi. Apie būrelius dar pratęsiu. Bet dėl tų blizgančių akyčių galima padaryti tiek daug. :) O aš kasdien pasiimdama Silviją iš mokyklos vis nusistebiu: kokia ji jau didelė. :)