Nuoroda

Kažkoks šaltas savaitgalis. Ir diena, kai dvi mano padaužos priverčia mane sakyti, kad turiu NET du vaikus. ;)
O jei iš tikrųjų, tenorėjau pasidalinti nuoroda apie televizorius, televiziją, mūsų sėdėjimą prie to ir t.t. Nieko labai naujo, bet skaitosi smagiai :)

Bėgo bėgo ir prabėgo

Čia apie šiandieną. Nors visi atsikėlėm anksti, beveik nieko nespėjom. Ir vėl bėgte. Bent jau aš. Bet pliusas ir čia yra, ištvermė. :D Turbūt niekada taip lengvai, neuždusdama ir sakyčiau gan greit neskuodžiau į autobusą/troleibusą kaip dabar.
Šiandien mums netyčia papuolė vestuvių diena. Vienas Renaldo pažįstamas vedė. Dar mano draugė. O trečiasis, nors ir tik iš toli spėtas pamatyti, buvo mano buvęs klasiokas. Tas, su kuriuo sėdėjau pirmoj klasėj ir vis bandydavo susodint pradinėse. Seni geri laikai. Pamenu, man tada baisiai juokinga atrodė, kad jo vardas toks pats kaip mano tėčio. :)
O besisukiodama apie Rotušę pamąsčiau, kad tie be poros savaičių 4 metai labai jau greit prabėgo (nebūčiau aš, jei iškart sau nepaprieštaraučiau  - bet vaikai vis tiek  lėtai auga, nors tu ką. :D ). Juk ir tada lėkėm, lijo vienu metu, nebuvo šilta. Ech, dabar daug ką daryčiau kitaip. Vis paerzinu padaužiukų tėtį, kad jei kartu pratempsim 10 metų, galėsim žygiuoti dar ir į bažnyčia susituokti.

O kalbant apie kitus dalykus, jau pastebėjau savo naują "darbą" - sekioti paskui mažiuką, parduotuvėje išdydžiai žingsniuojančią ten, kur jai reikia. Ir dar reikia gerokai pasistengti įtikinti, kad mums reikia į kitą pusę. ;) Bet geriausia pasiųsti sesę, tada abi eina. Jei tik vyresnioji kažką pamačius staiga nepersigalvoja. :D

O aš po truputį bandau įveikti pasiskolintą knygą. Jau turbūt antra savaitė, kaip bandau. daugelio išgirtą:

Antra irgi laukia. Na nežinau nežinau. Ne visai mano tipo knyga. Bet įveiksiu. :)

Skirtumai ir panašumai

Šiandien vakare dirbau. Iki dabar. Aišku, turėčiau eiti miegoti. Bet matyt tas baisus saviraiškos trūkumas pasireiškė. :D Gi neporinsi savo tiesų nei miegančiam vyrui nei parpantiems vaikams. O gal savo paros limito žodžių neišnaudojau? ;)
Net nežinau kodėl prisiminiau draugės papasakotą istoriją apie jos pažįstamą, lietuvę, berods gyvenančią Milane. Esmė ta, kad šios dukrelė vis pasakodavo apie savo geriausią  draugę su kasytėmis ir akinukais. Kokia ji puiki, kokia gera draugė. Prieš kažkokią mokyklos šventę labai džiaugėsi, kad mama pamatys tą mergaitę. Mama pamatė. Ir man, gyvenančiai rasistiškoje Lietuvoje buvo labai nuostabu, kad ta mergaitė nepaminėjo, kad jos geriausia draugė- juodaodė.
Vaikai nekreipia dėmesį į tokius dalykus. Ne, mano didžiuko darželio grupėje nėra juodaodžių. Yra vienas kiek tamsesnis berniukas, kurio tėtis, nors ir nemačiau, spėju arabas. Mieste ir aplink mus galima sutikti studentų juodaodžių ar libaniečių, indų ir pan. Zuikai tai kol kas nesvarbu, nei odos spalva, nei plaukų. Nei kažkieno storumas. Bet tik kol kas. Bijau, kad po keleto metelių prasidės. Juk dabar tuo jau "gyvena" pradinukės...
kai darosi sunku versti, paskaitau porą kokios "juokingos" diskusijos įrašų supermamoj. Pasidaro juonga ir vėl galva tarsi "šviežia". Šiandien kikenau, stebėjausi, baisėjausi ir t.t. skaitydama diskusijas apie moterų figūrų ypatumus. Bet ir riejasi jos ten... Ir stovyklom pasidalino, ir akmenis beveik pasiryžusios vienos į kitas mėtyti. Gerai, kad dar kol kas visa tai man juokinga. Kol neatsiranda įrašai kaip į tai reaguoja vaikai ar kaip trečiaklasės laikosi dietos. :(
Ech, tas lieknumo bumas...Išgyvenom ir mes, tik gerokai vėliau. jau net juokinga prisiminti, kad sau pačiai storiausia atrodžiau ne tada, kai po vasaros Amerikoje grįžau su +15 kg. (nebūčiau aš, bet tikrai nepastebėjau ir nuoširdžiai maniau, kad džinsai po skalbimo susitraukė :D ), bet tada, kai mokykloje su savo 180 cm, svėriau kokius 62 kg. Paauglystė... gerai, kad ji pasibaigė ir sau patinku tokia, kokia esu. Ir nusispjaut man į tą skirstymą lieknus ir nelieknus. Modeliu netapau ir netapsiu, žurnalams manęs nefotografuoaj ir tikiuosi, kad ten nepateksiu. Visi šie apvalumai yra mano ir man patinka. :) su šypsena pamenu dar vieną pokalbį su drauge. Prieš kokius 6 metus, kai dirbau, sportavau, mokiausi, visur laksčiau. Tikslumo dėlei svėriau kokius 64 kg. Ir tik pamanykit, nepamenu kaip prie tos temos buvom priėję, bet ji man pareiškė, kad aš neesu liekna (nors ir nesugebėjo logiškai paaiškinti kodėl, matyt užkliuvo mano smėlio laikrodžio figūra), o va mūsų pažįstama X (ji tiesiog smulki ir labai liekna) tai yra. Nusijuokiau. Juokinga ir dabar. Iš etikečių klijavimo. Iš liguisto vertinimo. Iš lieknumo bumo.
Visi žmonės gražūs. Ir kilogramai, kol jie yra proto ribose, gyventi tikrai netrukdo. Tik tuo dar teks savo zuikas įtikinti, kad kokios jos bebūtų, jos vis tiek atrodys puikiai.

Mamos diena

Šiuo metu Silvijai baisiai įdomu datos, kada bus mamaos diena, kada tėčio diena, vaikų diena ir taip toliau. O jai sustojus prie kalendoriaus tuoj pat atlekia mažoji, kuri irgi turi žinovės veidu pabaksnoti piršteliu.
Šiandien sužinojau, kad darželyje jos grupės mamos dienos apsirodymas bus balandžio 30 d. Kaip aš nekantrauju! Tas išdidus "mes ruošiam programą mamytėms" taip mielai skamba. jau gavau instrukcijas: "bus šventė, reikės visiems pasipuošti, negalima eiti taip, kaip vaikštai kasdien". Sutinku. Apranga ir įpareigoja, ir suteikia šventiškumo jausmą. Mano plepselis ir namie parepetuoja dainas, tad neabejoju kad ir ten garsiai garsiai dainuos. Mieli tie mažiukų pasirodymai, nuoširdūs. Net neabejoju, kad bus labai labai gražu. Ir puiku, kad darželis daro tokias šventes. Kas man dar patinka, kad jie visus daromus darbelius iš pradžių sukabina koridoriuje, ir kaskart atėjus galiu pažiūrėti. Paskutinį kartą piešė žibutes. Kaip smagu, kai apstoja būrys pyplių vienas per kitą rodydami kuris darbelis yra kurio. :)

O dainų prasme šiandien mane nustebino mažoji. Jau vakar pastebėjau, kad ji kažką vis niurna po nosim. O šiandien lauke gražiai išdainavo: ta-ta-ta-ta ta-ta-ta. ir t.t., kiek priklauso pagal Aštuonkojo dainą iš Yamahos. Ir koks skirtumas, kad einam pas ruoniuką, juk namie sesė dažnai traukia šią dainą. ir beveik be suklydimų. Kaip smagu, kad kiekvieną dieną padaužos nustebina kuo nors nauju. :)

Zoologijos sodas ir kiti džiaugsmai

Tai buvo šeštadienį. Gal ir seniai? ;) Bet tai buvo smagi diena. Net dabar prisiminus norisi šypsotis. :)
Daug kam jau gyriausi, kad atidarėm Zoologijos sodo lankymo sezoną. Ne, dar nepirkom abonento, tai darysim vėliau, kai bus geresni orai. Bet man smagu, kad Silvija domisi viskuo kas aplink: klausinėja, atsimena pavadinimus, domisi. Or daug ką atsimena iš pernai metų. Žinoma, nepamiršo savo smagiausio užsiėmimo- pašerti ruonį. Tad ir taikėm tuo metu kai maitina. Ir tik zoologijos sodo darbuotojas pasirodė su žuvies kibiru, mano didžiukas jau mindžiukavo aplink, begalvodama kaip išdrįsti arba ką nors kartu nusivesti kartu paprašyti, kad leistų pašerti. gera matyti jos laimingas žibančias akytes. ir nors nusprendė, kad žuvys kiek baisokos, bet ir toliau prašė leisti dar kelias įmesti.
Bet ne apie didžiuką ruošiausi čia rašyti. Gi mažoji pernai dar buvo žiopliukas, bet šiemet reakcija buvo neįtikėtina. Didelės išpūstos akys, ištiesta ranka ir garsus "au", kuris reiškia kiekvieną gyvūną. ;) Kad ir kiek juokėmės, kad ten mū (stumbras) ar dar kas nors, mažoji buvo nepalenkiama. Žiūrėjo, rodė, šypsojosi, vėl rodė. Ir atkakliai ėjo visur su sese. Tiesa, terariume sausumos vėžlys susilaukė "ėėėėė" įvertinimo, o pas paukščius šikšnosparniai gavo griežtą "neeeee". Ilgai užtrukom prie ruonio. Gi ten toks smagus žaidimas: "a-va", kai išnyra ruonis, ir "nėėėėė", kai vėl po vandeniu. Ir taip be galo. Nepamiršo pakomentuoti, kai "niam niam" ruonis darė. Labai puikiai pasikalbėjo su Kamerūno ožkom. Bet va asilas (nors prie jo buvo parašyta "ponis", bet kažko nepanašu... Bet gal, kas žino) nesužavėjo. Tiksliau drąsiai per tvorą paskui mane tiesė pirščiuką, kol matėsi tik ausys ir akys. Bet kai tas pamažėle pakėlė galvą, kad šoktelėjo (žinoma, būdama man ant rankų) atgal. :) Net ir antras dublis neišgelbėjo.

O aš jau nekantriai laukiu gegužės pradžioj atvažiuojančių draugių. Silviukas baisiai susirūpino, kad tos tetos nekalbės lietuviškai, o ji angliškai moka tik 5 žodžius, o vokiškai vieną. Bet ramiai nusprendė, kad laiko dar daug ir išmoks. :D Išsiklausinėjo iš kokių jos šalių, kokiuose miestuose gyvena. Ką čia veiks. Ir rimtai pareiškė: susidraugausim.  O aš, jei ką, nei kiek tuo neabejoju. ;)
Kaip aš laukiu, kol jos atvažiuos... Juk Verą paskutinį kartą mačiau dar tada, kai Silviukas mano pilve tupėjo (to užteko, kad Silvija apibendrintų - pažįstu), o Katrin dar seniau, tai buvo 2008 m. gruodis, Stokholmas. gal ir greitai bėga laikas. Juk kartais pažvelgus į savo paneles net nesitiki, kad jos jau tokios didelės. Bet beplepant su draugėm apie būsimą viešnagę visos kone vienu metu padarėm išvadą, kad per daug nepasikeitėm. Tikiuosi. :D

Bet juokingiausia buvo pavakare, kai su Silvija vartėm mano nuotraukas. Kad šitos draugės atvažiuos viskas tiko. O paskui sumąstė, kad reikia dėdžių Ricksono ir Tejas važiuot aplankyt, sesė gi jau paaugo. Mama sugalvos gi kaip tai padaryti. Galvoju. :) Ir labai tikiuosi, kad vieną dieną tai pavyks. Juk norėti tai reiškia galėti. ;)

Plepsius

Vėl sugedus mašinai su padaužiukų tėčiu tariamės, kad kai jau aš rimtai pradėsiu dirbti, pirmiausiai reiks taupyti mašinai.
Silvija atlekia su savo zaisliniu kompiuteriu, rimtai pasistato ant stalo šalia tėčio kompiuterio ir sako:
-Tu dirbsi su kompiuteriu, mama vakarais dirbs. O jau kai aš ateisiu kartu padirbt tai greit greit ir uždirbsim mašinai.

:)

Plepsius

Silvija išdidžiai vedasi sesę už rankos ir giriasi kitiems būrelio vaikų tėvams:
-vaikšto pagaliau jau tas mano mažius. :)

Kažką bepasakodama lenda paskui mane į tualetą. Aš klausiu:
-Kur mano privatumas?
O Silvija net nemirktelėjus atšauna:
-Aš tavo privatumas, ateinu. :)