Tai buvo šeštadienį. Gal ir seniai? ;) Bet tai buvo smagi diena. Net dabar prisiminus norisi šypsotis. :)
Daug kam jau gyriausi, kad atidarėm Zoologijos sodo lankymo sezoną. Ne, dar nepirkom abonento, tai darysim vėliau, kai bus geresni orai. Bet man smagu, kad Silvija domisi viskuo kas aplink: klausinėja, atsimena pavadinimus, domisi. Or daug ką atsimena iš pernai metų. Žinoma, nepamiršo savo smagiausio užsiėmimo- pašerti ruonį. Tad ir taikėm tuo metu kai maitina. Ir tik zoologijos sodo darbuotojas pasirodė su žuvies kibiru, mano didžiukas jau mindžiukavo aplink, begalvodama kaip išdrįsti arba ką nors kartu nusivesti kartu paprašyti, kad leistų pašerti. gera matyti jos laimingas žibančias akytes. ir nors nusprendė, kad žuvys kiek baisokos, bet ir toliau prašė leisti dar kelias įmesti.
Bet ne apie didžiuką ruošiausi čia rašyti. Gi mažoji pernai dar buvo žiopliukas, bet šiemet reakcija buvo neįtikėtina. Didelės išpūstos akys, ištiesta ranka ir garsus "au", kuris reiškia kiekvieną gyvūną. ;) Kad ir kiek juokėmės, kad ten mū (stumbras) ar dar kas nors, mažoji buvo nepalenkiama. Žiūrėjo, rodė, šypsojosi, vėl rodė. Ir atkakliai ėjo visur su sese. Tiesa, terariume sausumos vėžlys susilaukė "ėėėėė" įvertinimo, o pas paukščius šikšnosparniai gavo griežtą "neeeee". Ilgai užtrukom prie ruonio. Gi ten toks smagus žaidimas: "a-va", kai išnyra ruonis, ir "nėėėėė", kai vėl po vandeniu. Ir taip be galo. Nepamiršo pakomentuoti, kai "niam niam" ruonis darė. Labai puikiai pasikalbėjo su Kamerūno ožkom. Bet va asilas (nors prie jo buvo parašyta "ponis", bet kažko nepanašu... Bet gal, kas žino) nesužavėjo. Tiksliau drąsiai per tvorą paskui mane tiesė pirščiuką, kol matėsi tik ausys ir akys. Bet kai tas pamažėle pakėlė galvą, kad šoktelėjo (žinoma, būdama man ant rankų) atgal. :) Net ir antras dublis neišgelbėjo.
O aš jau nekantriai laukiu gegužės pradžioj atvažiuojančių draugių. Silviukas baisiai susirūpino, kad tos tetos nekalbės lietuviškai, o ji angliškai moka tik 5 žodžius, o vokiškai vieną. Bet ramiai nusprendė, kad laiko dar daug ir išmoks. :D Išsiklausinėjo iš kokių jos šalių, kokiuose miestuose gyvena. Ką čia veiks. Ir rimtai pareiškė: susidraugausim. O aš, jei ką, nei kiek tuo neabejoju. ;)
Kaip aš laukiu, kol jos atvažiuos... Juk Verą paskutinį kartą mačiau dar tada, kai Silviukas mano pilve tupėjo (to užteko, kad Silvija apibendrintų - pažįstu), o Katrin dar seniau, tai buvo 2008 m. gruodis, Stokholmas. gal ir greitai bėga laikas. Juk kartais pažvelgus į savo paneles net nesitiki, kad jos jau tokios didelės. Bet beplepant su draugėm apie būsimą viešnagę visos kone vienu metu padarėm išvadą, kad per daug nepasikeitėm. Tikiuosi. :D
Bet juokingiausia buvo pavakare, kai su Silvija vartėm mano nuotraukas. Kad šitos draugės atvažiuos viskas tiko. O paskui sumąstė, kad reikia dėdžių Ricksono ir Tejas važiuot aplankyt, sesė gi jau paaugo. Mama sugalvos gi kaip tai padaryti. Galvoju. :) Ir labai tikiuosi, kad vieną dieną tai pavyks. Juk norėti tai reiškia galėti. ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą