pažiūrėjau: Laida
Gal ne tokios tikėjausi. Tiesiog įsijungiau megzdama. Sunki laida. Dar sunkesnė tema. Atrodo tiek daug kalbėta apie patyčias. Ir kas? Sunki, nesibaigianti tema, o į viešumą išlenda tiek nedaug istorijų. Liūdna ir baisu. Kreivą šypseną sukėlė viena miesto tarybos narė, žinomo žmogaus mama, aiškinusi kad reikia kalbėtis, kad tėvai apgins. Kai jos vaikas augo buvo kitaip. Ir iš tiesų, tada mes kažko bijojom, tokių nebijančių buvo mažai. Dabar kitaip. Teisės, padėtis šeimose, laisvės... Kalbėta, kartota. Žinoma, labai labai tikiuosi, kad ne tik mano vaikai, bet ir man žinomi vaikai tiesiogiai su pačiais baisiausiais atvejais nesusidurs.
Ir galvoje man vis sukasi pokalbio su viena drauge detalė. Tada, prieš daug metų, nuskambėjo žiniasklaidoje istorije, kai kaime girtaujantis tėvams už butelį pardavė kažkam nepilnametę dukterį. Aš iš to žmogaus išgirdau: nesąmonė, taip nebūna. Argumentas buvo, kad tarp mano pažįstamų tokių dalykų nėra. Labai džiaugiuosi, kad nėra. Bet tai nereiškia, kad kitiems taip nebūna. Ir tas užsidarymas, tikėjimas tik savais pavyzdžiais kiek gąsdina. Kuo? Kad jei ten, toje šeimoje iškils problema, su kuria nebuvo susidurta, kažkas netikėta (prisipažinkim, ir vaikus idealizuojam, ir kartais nesinori tikėti, kad jiems kas bloga gali būti), bus nepamatyta ar ignoruojama...
Bežiūrėdama laidą vis mąsčiau, kad pirmiausia tikiuosi, kad mano vaikai man papasakos kas vyksta. Ir ką darysiu žinau. Jei padėtis taps nevaldoma. Tikrai ne pats geriausias gal sprendimas, bet...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą