Kažkaip pastarosiom savaitėm jis ir vėl bėgte bėga. Ir vėl nieko nespėju. Ir ne tiek dėl persukto laiko, bent jau aš to nepastebėjau, reiktų turbūt penkiom valandom persukti, kad pajausčiau.
Didžiukas po daugiau kaip dviejų savaičių, po visų savo ir sesės ligų išėjo į darželį, tad ir vėl pratinuosi prie šio ritmo, prie kėlimosi rytais išleisti ją į darželį ir klausyti liūdno balseliom, dar užmerktom akim sakančio, kad šiandien visą dieną nori būti su mamyte. Nesvarbu, kad po to lėkte nulėks nusirengusi į grupę. Bet vis tiek kiek liūdna.
Be to, mano lėtuiolę perkėlė į didesnių vaikų grupę strakaliuke. Vakar pirmą kartą ėjom kitu laiku, anksčiau. Ankstesnis vėlyvas laikas kas be ko buvo patogesnis, bet kiek laimės panelės akyse, kad ji jau pas didesnius. :) Nuo penktadienio, kai paskambino "teta Agnė", gal 50 kartų išsišiepus prašė pakartoti ką sakė, ir, žinoma, papasakoti kodėl pas didelius perkėlė. Ir gyrėm išsijuosę kaip gerai ji sportuoja. Ir iš tikrųjų, Silvija sportuoja. Nors pripratinti ir nebuvo lengva. Galiu ginčytis iki užkimimo, kad jei ne šis sportavimas ir tas vertimas sportuoti mano lėtuolė nebūtų pasiekus to ko dabar. Tai buvo darbas mums abiems, dar klausimas kam kartais sunkesnis. ;) Užtat vakar, "dėdė Karolis" sugebėjo Silviją įtikinti, kad šioje grupėje vaikai sportuoja be mamų. Ir sportavo. ir pasak jo viską gerai darė. :) O aš koridoriuj su telefonu rankoj sėdėjau. Ir dar šiandien šypsausi prisiminus Silvijos pasakojimą, kad ji užsinorėjo sisiuko ir dėdė Karolis vedė ją i tualetą. Nieko, ir jam buvo praktika ateičiai. :D
Ech, auga mano panelė. Pirmą kartą apie tai pagalvojau, kai pradėjo vaikščioti, po to- kai liko visą dieną darželyje. O dabar dar vienas etapas- būrelyje viena.
Vakar pasiėmėm ir nuotrauką iš darželio, fotografavo visą grupę. Labai gražiai nufotografuota, tokie rimti, susikaupę. Pasipuošę. Pamišusi žodį "rėmelis", Silvija visą vakarą sakė, kad reiks nuotraukai pirkti namelį. :) Žiūrėjo, vardino vaikų vardus. O kai paklausiau, kodėl nesišypsojo, atsakė, kad nebūtina gi kiekvienoj nuotraukoj šypsotis. Va taip. :D man, aišku, tėtis pamiršo pasakyti, kad reikia ką kietesnio apsiimti nuotraukai parsinešti, o nuotrauką dar dieną spintelėj palikti Silvija nebeleido. Tad pirkom kioske žurnalą. bežiūrėdama vitriną paklausiau, kažin ką reiktų pirkti. O ji ramiu garsiu balsu atsakė: gal alaus tėtei?.. Svajonių vaikas, ne kitaip. :D Bet pirkom tai vis dėlto žurnalą...
O mažiukas ir toliau siaučia po namus. Ir savus, ir senelių. Darbai kiek užpuolė, be to, jau visi būreliai man atiteko, tai ir atkeliaujam čia dažniau. Juokiausi, kad išmoko atsigulus "minti dviračiu", tai dabar ir močiutei, ir seneliui, ir tetai Jajai liepia gulti ir važiuoti. ir dar džiaugtis. :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą