Šiandien vakare dirbau. Iki dabar. Aišku, turėčiau eiti miegoti. Bet matyt tas baisus saviraiškos trūkumas pasireiškė. :D Gi neporinsi savo tiesų nei miegančiam vyrui nei parpantiems vaikams. O gal savo paros limito žodžių neišnaudojau? ;)
Net nežinau kodėl prisiminiau draugės papasakotą istoriją apie jos pažįstamą, lietuvę, berods gyvenančią Milane. Esmė ta, kad šios dukrelė vis pasakodavo apie savo geriausią draugę su kasytėmis ir akinukais. Kokia ji puiki, kokia gera draugė. Prieš kažkokią mokyklos šventę labai džiaugėsi, kad mama pamatys tą mergaitę. Mama pamatė. Ir man, gyvenančiai rasistiškoje Lietuvoje buvo labai nuostabu, kad ta mergaitė nepaminėjo, kad jos geriausia draugė- juodaodė.
Vaikai nekreipia dėmesį į tokius dalykus. Ne, mano didžiuko darželio grupėje nėra juodaodžių. Yra vienas kiek tamsesnis berniukas, kurio tėtis, nors ir nemačiau, spėju arabas. Mieste ir aplink mus galima sutikti studentų juodaodžių ar libaniečių, indų ir pan. Zuikai tai kol kas nesvarbu, nei odos spalva, nei plaukų. Nei kažkieno storumas. Bet tik kol kas. Bijau, kad po keleto metelių prasidės. Juk dabar tuo jau "gyvena" pradinukės...
kai darosi sunku versti, paskaitau porą kokios "juokingos" diskusijos įrašų supermamoj. Pasidaro juonga ir vėl galva tarsi "šviežia". Šiandien kikenau, stebėjausi, baisėjausi ir t.t. skaitydama diskusijas apie moterų figūrų ypatumus. Bet ir riejasi jos ten... Ir stovyklom pasidalino, ir akmenis beveik pasiryžusios vienos į kitas mėtyti. Gerai, kad dar kol kas visa tai man juokinga. Kol neatsiranda įrašai kaip į tai reaguoja vaikai ar kaip trečiaklasės laikosi dietos. :(
Ech, tas lieknumo bumas...Išgyvenom ir mes, tik gerokai vėliau. jau net juokinga prisiminti, kad sau pačiai storiausia atrodžiau ne tada, kai po vasaros Amerikoje grįžau su +15 kg. (nebūčiau aš, bet tikrai nepastebėjau ir nuoširdžiai maniau, kad džinsai po skalbimo susitraukė :D ), bet tada, kai mokykloje su savo 180 cm, svėriau kokius 62 kg. Paauglystė... gerai, kad ji pasibaigė ir sau patinku tokia, kokia esu. Ir nusispjaut man į tą skirstymą lieknus ir nelieknus. Modeliu netapau ir netapsiu, žurnalams manęs nefotografuoaj ir tikiuosi, kad ten nepateksiu. Visi šie apvalumai yra mano ir man patinka. :) su šypsena pamenu dar vieną pokalbį su drauge. Prieš kokius 6 metus, kai dirbau, sportavau, mokiausi, visur laksčiau. Tikslumo dėlei svėriau kokius 64 kg. Ir tik pamanykit, nepamenu kaip prie tos temos buvom priėję, bet ji man pareiškė, kad aš neesu liekna (nors ir nesugebėjo logiškai paaiškinti kodėl, matyt užkliuvo mano smėlio laikrodžio figūra), o va mūsų pažįstama X (ji tiesiog smulki ir labai liekna) tai yra. Nusijuokiau. Juokinga ir dabar. Iš etikečių klijavimo. Iš liguisto vertinimo. Iš lieknumo bumo.
Visi žmonės gražūs. Ir kilogramai, kol jie yra proto ribose, gyventi tikrai netrukdo. Tik tuo dar teks savo zuikas įtikinti, kad kokios jos bebūtų, jos vis tiek atrodys puikiai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą