Nebebus?

Nejaugi tikrai teisųs tie, kurie sako, kad tikros žiemos jau nebebus? taip ir norisi padaužyti galvą į stalą (nes siena per toli)... Aš sniego vis dar laukiu... O čia tik ir skaitai apie žibutes, pradėjusią tekėti klevų sulą, parskrendančius paukščius ir mus paliekančius sibiro žiemotojus. Ech, kaip tikiuosi, kad jie neteisūs...
O dienos ir toliau šuolioja. Kramsnoju vakare su Silvija keptą pyragą su kiviais (receptas). Vos ne viskas ir buvo Silvijos darbas, tik valgyti liko mums. :) Pyragai nėra mano vaikų mėgstamiausias maistas. Nesiskundžiu, gerai. Šis pirmiausiai buvo keptas todėl, kad reikėjo subaigtis kivius. Taip jau būna su kiviais. Nusiperkam dėžutę kai būna akcija, pusę suvalgom iškart, paskui jie stovi, stovi, stovi, kol iškepu pyragą, kuris labai greitai dingsta iš lėkštės.

Savaitgalis kvepia

Atsibudusi šeštadienio ryte (tik kas tiems vaikams liepia šeštadieniais pabusti taip anksti? ;) ) Silvija man pasakė: mama, savaitgalis. Iš kur žinai?, paklausiau. Žinau, atsakė. Kvepia savaitgaliu.
Kažin ar kvepėjo. O gal tieesiog niekada nesugalvojau, kad savaitgalį galima uostyti? Bet toks pasakymas taip gražiai nuskambėjo. Ir po tokio plepsytės pasakymo netgi keltis buvo lengviau.
Greit tas savaitgalis praėjo, su tvarkymaisis, šypsenom, buvimu kartu. O šiandien išleidus šeimyną į Marijampolę netgi spėjau išgerti kavos su drauge ir daugiau kaip valandą praplepėti- kaip senais gerais laikais. :)

Boulingas

Dar viena lietinga ir apsiniaukus diena. Bet pramogoms viduje tokie orai juk netrukdo. ;)
Silvija jau seniai zyzė, o mažoji padėjo tiesiog tam, kad padėti, kad vėl nori žaisti boulingą. Tad kai tik atsirado gera kompanija, kad ir be vaikų, tuoj pat šį norą įgyvendinom. :)
Spalį ir už save, ir už mane ir už tėtį žaidė Silvija, o mažoji net artyn nėjo. Kažkaip naiviai ir šįkart manėm, kad bus taip pat. Bet kur tau. Mažoji įsakmiai parodė į kamuolį ir ėjom ridenti abi. gražu buvo žiūrėti: akytės tik spindi, jei reikia luktelti kol bus galima ridenti kamuolį- dar ir pašokt spėja. O gražiausia, kad nuridenus atsitupia ir ploja katučių, kol kamuolys nurieda. Silvija užtat nusprendė būti savarankiška: pati kamuolį į glėbį ir pirmyn. Stipruolė jau. :) Tad valanda lėkte pralėkė.

Raudonuojam

Čia dažniausiai aš taip darau, ir iš gėdos dėl ilgų savo panelių liežuvių. Ir tikrai suprantu, kad čia dar pradžia. Aišku, juokinga girdėti kai abi kopijuoja mano posakius ir intonacijas. Bet kartais išgirstu tai, ko mes niekada nesakom ir belieka spėlioti iš kur jos prisirenka: darželis, TV, dar kur nors?
Šiandien pasiimant Ignėją šeimininkutė su gudria šypsena pasakojo, kad norėjo atkalbėti Ignėją neštis žaislą į lauką. Savą, per ašaras išsiprašytą iš namų. O mano dvimetė pyplė užvertė galvą ir paklausė: O kas tu tokia kad aiškini? Ne mama. :D Nors šiaip su šeimininkute jos geros draugės. Juokėsi ta, kad beliko užtilti ir leisti neštis žaislą į lauką. padaužiukų tėčiui tai juokinga, kurgi ne, kai raudonuoti tenka man. :)

Nors šiaip abi panelės šiandien buvo piktokos. Ką darysi, būna. Tik į vakarą ir mama būna po to pikta. O tuo pačiu į leptelėjimų temą:
Silvija rengia lėles, ateina mažoji su muilo burbulų šautuvu, kuris naudojamas ne visai pagal paskirtį, išsišiepia iki ausų ir sako: Silvyte, aš tave nušausiu. Aš jau mirksiu mąstydama ką sakyti, o Silvija ramiai nustumia šautuvą nuo veido ir sako:
-Šauk, tik ne į veidą, aš gi noriu būti graži.

Ir juokėmės vakare su padaužiukų tėčiu, ir mąstėm kaip čia ką pasakoti, bet kol kas nieko gudraus nesugalvojom...

Krepšinis ir kiti džiaugsmai

Pamąstykim, rimtai krepšinio nebežiūriu maždaug tiek laiko kiek turiu vaikus. Vienos kitos varžybos nesiskaito, rimtu žiūrėjimu aš laikau tai, kai žinai koks žaidėjas kur žaidžia, žinai kaip jis atrodo ir žinai, kas vyksta lygoje. Ech, vis dėlto tai buvo seniai...
O vienas pusdidis zyzliukas zyzė zyzė ir išsizyzė, sekmadienį keliavom į Žalgirio arena. Po ilgų svarstymų sesę palikom pas senelius, nors tikrai galėjom vežtis. O Silvija taip nekantravo ir taip greit susiruošėm, kad net per anksti nuvažiavom. :) Arenos dydis Silvijai įspūdį padarė. Matėsi, kad iš pradžių kiek nedrąsu buvo. Bet greit apsižiūrėjo, apibėrė šimtais klausimų, kai kiek pabosdavo ir palakstyt spėjo. Ir net važiuojant namo iš Green Whites nusiklausius pora skanduočių pakartojo. Tik nebūtų Silvija- nusprendė kad melodija negraži, reikia gražęsnės. :D Linksma su ja naujose vietose. Niekaip neįtikinom, kad Žalgirio talismanas nėra klounas. Daug tą įrodančių argumentų išgirdom. Tuoj išsirinko mėgstamiausią komandą - beje, Žalgirį- nes jų apranga gražesnė. O geriausias komentaras buvo pasirodžius šokėjoms per minutės pertraukėlę- Mama, o ko tos tetos ten maivosi ir neleidžia dėdėms krepšinio žaisti? Vos nenugriuvau iš juoko. :) Teisingas požiūris, žino, ko atėjo, tikra sporto sirgalė auga. :)

Valentino diena

Šios šventės atžvilgiu užimu bambančiųjų poziciją. Nemėgstu jos, nemėgstu to, kad staiga prisimenama, kad reikia rodyti dėmesį. nebent mokykloj, ir dar tikrai ne paskutinėse klasėse jos galbūt ir laukiau. O vėliau, nesvarbu turėjau draugą ar ne, Lietuvoj buvau ar kur kitur, visada stengiausi ir stengiuosi praignoruoti šią dieną. Ir šiemet, papasakojau didžiajam plepučiui kas čia per diena. Mažoji paklausius ta proga visus išbučiavo ir po kiekvieno bučkio rankove lupytes nusivalė. :D
Bet išsisukti neišėjo. Ne tik kad sulaukiau gėlių ir saldainių iš padaužiukų tėčio. Kitaip. :) Su vaikais dalį kelio palydėjom mano sesę, o kadangi mažosios kojytės akivaizdžiai apsunko, po to nusprendėm grįžti troleibusu. Turbūt įsivaizduojat kaip tai vyksta su dviem vaikais: viena ranka padedu įlipti Silvijai, klita nešu Ignėją. Silvijai užsikabinus pažymiu kortelę, pakeliu akis ir.... žiūriu mano padauža su šypsena iki ausų jau nešasi saldainius-širdutes su užrašu Love. Net susimėčiau. O ji ramiu balsu ir išdidžia šypsena aiškina: Man tas priekyje sėdintis vaikinukas (kokių 16! :D Ir be to, aš žodžio vaikinukas tikrai nevartoju) su Valentino diena davė. va taip. :D Iš tiesų davė. :) Sekasi kai kurioms. ;)

O šiaip, Silvijai turbūt paauglystė prasidėjo. Aš rimtai! jau kokia antra savaitė supykus nueina į kitą kambarį ir užsidaro trinktelėdama durimis. Nei aš nei padaužiukų tėtis to nedarom. Kai paklausiau kodėl taip daro, sulaukiau atsakymo: aš didelė! Dideli vaikai taip daro! Čia kokiam filme pamatė ar ką?

Žodžiai

Pamenu kaip laukiau kol Silvija pradės kalbėti. Mažoji pradėjo kalbėti anksti ir daug. Ir dabar turiu du neužsičiaupiančius plepukus namie, kurie kalba tam, kad kalbėtų. Juokiausiu, kai šiandien migdoma mažoji nusprendė išreikšti visą meilę mamai. Gulėjau šalia- tai apsikabino, paglostė, pabučiavo, tada labai išsišiepusi pasakė: mamyte, aš tave myliu. Patylėjo, pamąstė ir pridėjo: Su gimtadieniu!
Tik kad tas gimtadienis jau senokai buvo. ;) O šiandien vėl buvo daug veiklų... Piešėm. :)

Kiek teptukais, kiek pirštais, o galiausiai mažoji nusispalvino guašu rankas. Ir dar apžiūrėjus pakomentavo: aš tikrai graži. :)

paskui vėl organizavosi "kelionę". Lagamino šįkart nedaviau, tai Silvija susidėjo ant savęs visus rankinukus ir kuprines, sesei prikrovė rūbų į vežimėlį. Mažoji įkišo galvą į virtuvę ir sako: mama, išvažiuojam, džiaukis. Vos nenugriuvau iš juoko, o Silvija iš kito kambario šaukė: Ignyte, sumaišei, aš tau liepiau pasakyti mamai, kad verktų. :D Ir šiaip smagu gaminant valgyti klausyti kaip jos žaizdamos miegamajame kalbasi. Viena būna gydytoja, kita- lėlės, tai yra vaiko, mama. Ir kalba, kalba, kalba....