Šios šventės atžvilgiu užimu bambančiųjų poziciją. Nemėgstu jos, nemėgstu to, kad staiga prisimenama, kad reikia rodyti dėmesį. nebent mokykloj, ir dar tikrai ne paskutinėse klasėse jos galbūt ir laukiau. O vėliau, nesvarbu turėjau draugą ar ne, Lietuvoj buvau ar kur kitur, visada stengiausi ir stengiuosi praignoruoti šią dieną. Ir šiemet, papasakojau didžiajam plepučiui kas čia per diena. Mažoji paklausius ta proga visus išbučiavo ir po kiekvieno bučkio rankove lupytes nusivalė. :D
Bet išsisukti neišėjo. Ne tik kad sulaukiau gėlių ir saldainių iš padaužiukų tėčio. Kitaip. :) Su vaikais dalį kelio palydėjom mano sesę, o kadangi mažosios kojytės akivaizdžiai apsunko, po to nusprendėm grįžti troleibusu. Turbūt įsivaizduojat kaip tai vyksta su dviem vaikais: viena ranka padedu įlipti Silvijai, klita nešu Ignėją. Silvijai užsikabinus pažymiu kortelę, pakeliu akis ir.... žiūriu mano padauža su šypsena iki ausų jau nešasi saldainius-širdutes su užrašu Love. Net susimėčiau. O ji ramiu balsu ir išdidžia šypsena aiškina: Man tas priekyje sėdintis vaikinukas (kokių 16! :D Ir be to, aš žodžio vaikinukas tikrai nevartoju) su Valentino diena davė. va taip. :D Iš tiesų davė. :) Sekasi kai kurioms. ;)
O šiaip, Silvijai turbūt paauglystė prasidėjo. Aš rimtai! jau kokia antra savaitė supykus nueina į kitą kambarį ir užsidaro trinktelėdama durimis. Nei aš nei padaužiukų tėtis to nedarom. Kai paklausiau kodėl taip daro, sulaukiau atsakymo: aš didelė! Dideli vaikai taip daro! Čia kokiam filme pamatė ar ką?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą