Draugai ir mano užaugęs didžiukas

Kad ir kaip būtų gaila, būryje mūsų name gyvenančių ar iš aplinkui susirenkančių vaikų beveik nėra Silvijos bendraamžių. Krūva 7-9 metų vaikų arba dauguma visai mažiukų. Tik keletas yra, bet labai retai pasirodo. Arba labiausiai mėgsta žaisti vieni, kaip mūsų name gyvenanti Smilė. Tad mano didysis plepsiukas karts nuo karto pasiskundžia, kad visi drauagai toli... Čia dažniausiai įvardinami mano draugų vaikai, su kuriais ji dažniau susitinka.
O šiaip kaip ir visus- savos vaikų grupės, grupelės ir mafijos, kaip kartais su padaužiukų tėčiu juokaujam apie Igną ir Augustą. Taip taip, apie tą patį Igną, kuris taip gražiai draugavo su Silvija tik atsikrausčius ir su mumis plepėjo, o paskui ėmėir užaugo... Dar buvo minėta Akvilė, kuriai labai patinka maži vaikai. dabar pats didysis susidomėjimas Ignėja, kaip prieš pusantrų metų buvo Silvija.
Taip ir sekmadienį, Akvilė čiauškėjo su Ignėja, o aš jau mačiau, kaip Silvijos lupytės pradeda virpėti. Bet laimei, aplinkui buvo dar viena mergaitė, kurią Akvilė labai smarkiai ignoravo. Tereikėjo Silvijai pasiūlyti nueiti susipažinti, ir jau buvo dvi šypsenos iki ausų. Tik neklauskit ką mano keturmetė ir dveynmetė rado bendro. :D Bet kaip vėliau Rugilė mamai pasakojo telefonu: "mama, aš su savo nauja drauge, ji dar eina į darželį, bet su ją žinok visai įdomu" :D.
O smagiausia kas be ko buvo Silvijai su didelėm žaisti slėpynių. Rugilė pavyzdingai ją vedžiojosi su savim, o aš gal geriau nepasakosiu kaip neramu man buvo išleisti savo žvirblį su didelėm lakstyti aplink namą.... Bet kokiom spindinčioms akim ji grįždavo pasigirti! Nors "blogiausia" dar manęs laukė. Taip taip, ėjimas į parduotuvę kitoj gatvės pusėj. kai maniškė su Akvile ir Rugile choru šaukė, kad jos visos pabus, kad didžiosios prižiūrės Silviją, kad net jei jos išeis (dar garsiau šaukė, kad neišeis), Silvija pabus prie namo ir t.t. Taip taip, atsimenu ir žinau iš pasakojimų kad tokio amžiaus mes vieni lakstydavom po kiemus ir toliau. bet tada mamos ir močiutės prižiūrėdavo vienos kitų vaikus ir vieni kitus pažindavo... Dar pridėkim p[amąstymus apie kitokius laikus.... Reziume? ;) Dar niekada su Ignėja taip greit neapsipirkom. :D Ir turbūt dar nemačiau taip aukštai pakilusių padaužiukų tėčio antakių, kai Silvija vakare jam apie tai gyrėsi. :)

Užtat šiandien kaip numaniau buvo visko. Ir ašarų pakalnė, kai po mokyklos lauke nerado Rugilės (bet buvo taaaaip šalta.... Visiškai suledėjau per pietų pertrauką). Ir daug džiaugsmo, kai visos trys dičkės atejo Silvijos pasikviesti į lauką.
Beje, mano padaužiukas jau išmoko iš didelių mergaičių nuomonę apie kiemo berniukus: Bernai durni, jie visi apgavikai. :D

Diena

och, keista šiandien dienelė. Nors labai šilta ir oras puikus. Bet nežinau kokia mėnulio fazė ar dar kas nors, bet jau taip užsinorėjau keletą bendradarbių prismeigti prie sienos.... jau net padaužiukų tėčiui juokavau, kad jei laiku negrįšiu ieškok policijoj, matyt prismeigiau. :D Tai matyt todėl išsigandęs ir atvažiavo manęs iš darbo pasiimti. Mažiukas pavyzdingai užmigęs mašinoj pamiegojo ant sofutės, o Silvija labai rimtu veidu atsisveikinėjo su visais išeinančiais darbuotojais ir dar paaiškino: aš čia dirbu. Bet labiausiai, kas be ko, patiko savo mokamus angliškus žodžius filipiniečiams pademonstruoti
Bet tikiuosi ryt nebus taip. Nors gal aš jau per sena šitam darbui ir minčių skitymo gebėjimai su amžium susilpnėjo :D
O šiandien vakaras buvo labai smagus. viena mano draugė laukiasi dvynukų! :) Kol mes smagiai pliurpėm kavinėj, mano išsipuošę padaužiukai išdykavo su jų katėmis, o mažius vis skaičiavo žuvytes akvariume. Su diiideliu pasidižiavimu, kad skaičiuoti moka. ir dar pasidomėjimu, ar žuvytės mato ir girdi, kokia ji graži ir dar skaičiuot moka. Kur jau nebus gražios su pūstais sijonais. ;) O kas juokingiausia- šįkart abi susišnabždėjo ir tada išdėstė pageidavimus, kad nori vienodų bliuskų ir skirtingų pūstų sijonų, kad, kaip sakė Silvija, žmonės atskirtų, kad jos ne dvynukės. :D Laimei, kad turėjau tas vienodas bliuskas.

Merkiasi, merkiasi, jau. :P

Čia taip mano mažiukas apie savo akytes išmąstė prieš užmigdama. Gulėjo, glaustėsi, ir kalbėjo, kalbėjo, kalbėjo. Smagu su ja kalbėti, kai turi atsakymus į kiekvieną klausimą. Pvz. paklausiau ar ryte valė dantis.
Atsakė, kad ne. paklausiau kodėl. Išgirdau, kad tėtutis nedavė šepetuko. paklaustą kodėl nepaprašė, atsakė, kad nenorėjo. O kadangi man smagu klausyti jos begalinius mąstymus, ir vėl paklausiau kodėl. Turbūt aš negera- jau juokėsi mano kriziukas. :)
O kažkurį rytą irgi mąstė:
-Mama, tu neik į darbą, geriau eik į darbo pokalbius, tada greičiau grįžti.
Nieko nepridursi, logika geležinė. :)

Nors aš turbūt irgi būčiau nieko prieš pas jas anksčiau grįžti...

Piešiam

Aš pati niekada nejaučiau didelio potraukio piešimui. Žinoma, piešiau kaip ir visi vaikai. Bet turiu vyresnę sesę, kuri piešia gražiau nei vidutinis vaikas. O ir vaikystėj tie du metai piešime yra labai pastebimi....
Maniškės piešia. Abi. O va spalvinti spalvinimo knygučių nei viena nemėgsta. geriausias užsiėmimas yra terlioti guašu ant didelio tapeto lapo. O jau laimės būna... Turbūt tiek kiek mamos bambėjimo paskui valant grintis ir dedant rūbus skalbti :D
Dabar dar viena smagi sritis atsirado- išbandyti tai, ką rodė "Linksmojoje knygoje". Pastarieji du buvo "piešimas šiaudeliais"- iš šlapios dažų balutės "pūtėm" fejeverkus ir dažėm siūlus ir jais piešėm. Tiesą sakant ir mums su padaužiukų tėčiu buvo įdomu. Viskas labai paprasta, o džiaugsmo daug.

nepamenu, rodėm kas išeina perkėlus piešinį nuo švitrinio popieriaus? ;)

Dar viena savaitė

Dar viena savaitė, o aš vis dar toje pačioje darbo vietoje. :D Ir iš tikrųjų, savaitė pralėkė. Besidairant, bestebint, begalvojant ir bevertinant. Galvoj bedėliojant pliusiukus ir minusus. Po praeito darbo tapau atsargi ir kartais net kiek paranojiška. Ir liūdna ir graudu, bet iš tikrųjų pirmosiom dienom tarsi laukiau iš kurios pusės puls. O jie ima ir nepuola. :D Visi labai malonūs, draugiški. Įtartina. :D Nors prisipažįstu, vardu visų dar neatsimenu. Čia nekalbu apie darbininkus, kalbu apie tuos, su kuriais dažniau susiduriu.
Vaikai aišku dėl mano darbo džiaugsmu netrykšta. bet atsirado nauja "tradicija"- su Silvija vakare pasikalbėti apie darbą ir apie mano bendradarbės penkiametį sūnų Kazį. Beje, kas juokingiausia, tai abipusė situacija- Kazys irgi aktyviai domisi apie mamos bendradarbės mergaites. :) Silvija jau liepė ir jį į svečius pakviesti, jei jis moka su mergaitėm žaisti. ;)

O mažoji plepa ir filosofuoja. Ir turi atsakymus į kiekvieną klausimą. Pvz. ko nors neleidus bando išsiderėti, ir sako: močiutė leidžia. Močiutės čia nėra, sakau. O ji toliau aiškina: bet močiutė yra tavo mama ir tu turi jos klausyti. Vis tiek neleisiu, sakau. O tada mažoji išpučia akis ir klausia: O tai močiutė tavęs neišauklėjo? :D

Bet dar linksmiau vyksta ko nors prašymas iš tėčio. Mergaitiškai. :D kai niekas nebepadeda puola bučiuoti. O jei ir tai nepadeda, ima kartais ir susimąsto: Tėtuti, o gal kitur bučiuoti reikia?

Užtat Silvija pavarčius mano atvirukų koleciją atėjo ir pareiškė: Mama, noriu ir aš būti korektore. Laimė mačiau ką žiūriu ir supratau, kad čia norėta pasakyti kolekcininkė. :D Ir pati sumąstė: Man reikia atvirukų su gyvūnais. Jau turi kokių 14. Suklijavom į albumą. O paskui atsisuko į mane ir paklausė: o kada į pašto dėžutę įmes dar ? Va va, ir rūpinasi mama, kad įmestų dar.

Pokyčiai

Po dviejų smagaus, kartais sunkaus, kartais tiesiog lėkte pralėkusio laiko namuose, apie kurį galėčiau pasakyti, kad tik dviejų mėnesių, jau penkios dienos kaip žygiavau į darbą. Čia labiausiai padaužiukų tėtį su tuo reikia sveikinti. :P Aš vis paerzinu, kad laimingiausia diena jam buvo ne kai gimė Silvija, o kai žmona grįžo į darbą. :D Erzinimas turbūt mano genuose, kad ir kaip stengiuosi susilaikyti, bet tai vis išlenda ir manau, kad jis seniai jau prie to pripratęs. :)
Tad pyragų kepimas, palaimingos kelios valandos rytais, pirmadieniniai pasivaikščiojimai su Daiva buvo atidėti vos prasidėję. Et, gal kadanors vėl... (Čia jau matau prieš save surauktą padaužiukų tėčio nosį :D Jis geriausiai žino, ko aš galiu priplanuoti. ;) )
Dabar ryte vaikai anksčiau keliauja į darželį, bet užtat pavalgę pietus keliauja pas mylimiausią tetą ir močiutę, kas irgi nėra blogai. Ignėja vis bando rytais su manim padiskutuoti:
-Mama, aš pas močiutyte.
-Ne, Ignyte, į darželį.
-Bet močiutė mane labai myli.
-Ir darželį tave myli.
-Bet močiutytė prašė anksti anksti atsikelti ir tiesiai pas ją važiuoti.
Dar kartais prigalvoja, kad močiutė su teta Jaja bijo būti vienos kol "nenelis" darbe. :)
Vakarai irgi lėkte pralekia, tad savaitgaliams jau planuojam daug. ir visi skirtingai. :)

Ech, keistai su tais darbais. Po pirmo pokalbio čia labai norėjau. Po antro visiškai nebenorėjau ir net buvau visiškai tikra, kad nekvies. baisiai nustebau kai pakvietė ir prisigalvojau krūvą dalykų, kurių nepasiūlius neisiu. Bet visus pasiūlė geriau. Tad kaip juokiausi mamai- nieko kito neliko kaip eiti. :)

Muziejus ir svečiai

Smagu sulaukti savaitgalių, nes visada galima nuveikti ką nors įdomaus. Tuo labiau, kad daug idėjų mesteli ir nesibaigiantys Silvijos klausimai.

Nors turėjom visai kitokių planų, bet šįkart keliavom į Karo muziejų. Ir žinoma, leidomės funikulierium ir dėdei pamojavom, kaip be to. Mažoji kažko įlipus į funikulierių išsigando ir pradėjo verkti. Smagu su ja kalbėtis: nebijok, čia kaip troleibusas, -sakau. Mažė suraukė nosytę ir sako: Meluoji, bet nebijosiu. :)
paglostėm liūtų skulptūras prie karo muziejaus, panelės patikrino ar dantys neaštrūs ;) ir kadangi vyko rekonstrukcija teko įeiti visai pro kitur. Ekspozicija dėl rekonstrukcijos darbų kiek mažesnė, teko šokinėti po laikotarpius, Silvija niekaip nesuprato kodėl buvo šarvai, paskui uniformos, paskui vėl šarvai. Bet mūsų svarbiausias tikslas, Lituanica, buvo vietoj. prabuvom ten gal pusvalandį ir teko astakyti į tūkstantį ir šimtą klausimų. Kaip ir kodėl jie skrido per Atlantą jau žino ne tik Silvija, bet ir Ignėja (ačiū Gustavo enciklopedijai), dabar mamai teko pasitelkti visus pasakojimo sugebėjimus, turimas žinias ir vaizduotę ir papasakoti kaip krito, kaip ieškojo ir pan. Ir bandyti abiems su tėčiu atsakyti kodėl lėktuvai dūžta, kaip dūžta ir pan.
Silvija suprato, o juokingiausia buvo, kai namo grįžus ir paklausus Ignėjos kas patiko muziejuje, ji rimtu veidu papasakojo: dėdės skrido, lėktuvas nukrito ir sudužo kaip stiklinė (čia jau aš tokį palyginimą sugalvojau). Ir patylėjus pridūrė: Bet stiklinės nerado...

O vakare sulaukėm svečių. Turbūt vienintelių iš tų su kuriais dažniau bendraujam, kurie turi du berniukus. Nelabai jiems sekėsi draugaut su mano panelėm, neįtiko mergaitiški žaidimai, o joms kažko karą žaist nepatiko. Arba jų mažasis per ilgai į savo tėčio išmanųjį sėdėjo įlindęs.
nenoriu nieko įžeisti. Kiekvieni auklėjam savo vaikus skirtingai ir tikrai nereiškia, kad kažkuris būdas geresnis. Bet išties pakarpiau ausim ir nustebau, kai beveik penkiamečiui gal po 15 min buvimo paklausus ką veikti, jo mama atsakė: nu va, gal reikėjo planšetę pasiimti...
va taip.