Dar viena savaitė, o aš vis dar toje pačioje darbo vietoje. :D Ir iš tikrųjų, savaitė pralėkė. Besidairant, bestebint, begalvojant ir bevertinant. Galvoj bedėliojant pliusiukus ir minusus. Po praeito darbo tapau atsargi ir kartais net kiek paranojiška. Ir liūdna ir graudu, bet iš tikrųjų pirmosiom dienom tarsi laukiau iš kurios pusės puls. O jie ima ir nepuola. :D Visi labai malonūs, draugiški. Įtartina. :D Nors prisipažįstu, vardu visų dar neatsimenu. Čia nekalbu apie darbininkus, kalbu apie tuos, su kuriais dažniau susiduriu.
Vaikai aišku dėl mano darbo džiaugsmu netrykšta. bet atsirado nauja "tradicija"- su Silvija vakare pasikalbėti apie darbą ir apie mano bendradarbės penkiametį sūnų Kazį. Beje, kas juokingiausia, tai abipusė situacija- Kazys irgi aktyviai domisi apie mamos bendradarbės mergaites. :) Silvija jau liepė ir jį į svečius pakviesti, jei jis moka su mergaitėm žaisti. ;)
O mažoji plepa ir filosofuoja. Ir turi atsakymus į kiekvieną klausimą. Pvz. ko nors neleidus bando išsiderėti, ir sako: močiutė leidžia. Močiutės čia nėra, sakau. O ji toliau aiškina: bet močiutė yra tavo mama ir tu turi jos klausyti. Vis tiek neleisiu, sakau. O tada mažoji išpučia akis ir klausia: O tai močiutė tavęs neišauklėjo? :D
Bet dar linksmiau vyksta ko nors prašymas iš tėčio. Mergaitiškai. :D kai niekas nebepadeda puola bučiuoti. O jei ir tai nepadeda, ima kartais ir susimąsto: Tėtuti, o gal kitur bučiuoti reikia?
Užtat Silvija pavarčius mano atvirukų koleciją atėjo ir pareiškė: Mama, noriu ir aš būti korektore. Laimė mačiau ką žiūriu ir supratau, kad čia norėta pasakyti kolekcininkė. :D Ir pati sumąstė: Man reikia atvirukų su gyvūnais. Jau turi kokių 14. Suklijavom į albumą. O paskui atsisuko į mane ir paklausė: o kada į pašto dėžutę įmes dar ? Va va, ir rūpinasi mama, kad įmestų dar.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą