Po dviejų smagaus, kartais sunkaus, kartais tiesiog lėkte pralėkusio laiko namuose, apie kurį galėčiau pasakyti, kad tik dviejų mėnesių, jau penkios dienos kaip žygiavau į darbą. Čia labiausiai padaužiukų tėtį su tuo reikia sveikinti. :P Aš vis paerzinu, kad laimingiausia diena jam buvo ne kai gimė Silvija, o kai žmona grįžo į darbą. :D Erzinimas turbūt mano genuose, kad ir kaip stengiuosi susilaikyti, bet tai vis išlenda ir manau, kad jis seniai jau prie to pripratęs. :)
Tad pyragų kepimas, palaimingos kelios valandos rytais, pirmadieniniai pasivaikščiojimai su Daiva buvo atidėti vos prasidėję. Et, gal kadanors vėl... (Čia jau matau prieš save surauktą padaužiukų tėčio nosį :D Jis geriausiai žino, ko aš galiu priplanuoti. ;) )
Dabar ryte vaikai anksčiau keliauja į darželį, bet užtat pavalgę pietus keliauja pas mylimiausią tetą ir močiutę, kas irgi nėra blogai. Ignėja vis bando rytais su manim padiskutuoti:
-Mama, aš pas močiutyte.
-Ne, Ignyte, į darželį.
-Bet močiutė mane labai myli.
-Ir darželį tave myli.
-Bet močiutytė prašė anksti anksti atsikelti ir tiesiai pas ją važiuoti.
Dar kartais prigalvoja, kad močiutė su teta Jaja bijo būti vienos kol "nenelis" darbe. :)
Vakarai irgi lėkte pralekia, tad savaitgaliams jau planuojam daug. ir visi skirtingai. :)
Ech, keistai su tais darbais. Po pirmo pokalbio čia labai norėjau. Po antro visiškai nebenorėjau ir net buvau visiškai tikra, kad nekvies. baisiai nustebau kai pakvietė ir prisigalvojau krūvą dalykų, kurių nepasiūlius neisiu. Bet visus pasiūlė geriau. Tad kaip juokiausi mamai- nieko kito neliko kaip eiti. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą